Edo laikotarpis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Edo laikotarpis (jap. 江戸時代 Edo jidai) – Japonijos istorijos laikotarpis 1603–1868, pavadintas pagal tuometinės Japonijos šiogūno sostinės Edo (dabartinis Tokijas) pavadinimą).

Laikotarpio pradžia

Japonijos suvienytojas Iejasu Tokugava

Po Toyotomi Hideyoshi mirties generolų vaidai dėl valdžios paveldėjimo baigėsi. 1600 m Sekigaharos mūšyje daimyo Tokugawa Ieyasu sumušė savo priešus, įkūrė naują sostinę Edo ir 1603 m pasiskelbė šiogūnu. Šis faktas užbaigė 300 metų Japonijoje trukusius kruvinus karus ir šalies susiskaldymą.

Centralizavimas

Pirmieji Tokugavų šiogūnai siekė sukurti centralizuotą valdymo sistemą. Daimio tapo šiogūno vasalais, daugelio jų valdos buvo sumažintos, kiti perkelti į naujas vietas, jų šeimos privalėjo nuolat gyventi Edo kaip įkaitai. Daimio skirtingais laikotarpiais buvo nuo 200 iki 300; jiems buvo palikta teisė turėti savo vasalus. Šiogūnatas bakufu betarpiškai kontroliavo svarbiausius miestus (Kyoto, Nagasaki, Osaka), prekybą ir pramonę, apie ketvirtadalį dirbamos žemės. Taip susiformavo būdinga Tokugawų šiogūnatui bakuhan sistema – bakufu (centrinės valdžios) ir han (daimio valdų) derinys, šiek tiek primenantis federaciją, daugelio istorikų apibūdinamas kaip centralizuotas feodalizmas, arba karinė feodalinė sistema.

Visuomenė

Visuomenė buvo griežtai padalinta keturis luomus: kariūnų-samurajų (士 – ši), žemdirbių (農 – no), amatininkų (工 -ko) ir pirklių (商 – šio). Jie apibendrintai vadinami 士農工商 (šinokošio). Samurajai, sudarę apie 7 % gyventojų, tapo privilegijuotu, dominuojančiu luomu. Valstiečiams buvo uždrausta parduoti ar pirkti žemę, užsiimti kokia nors kita veikla. Kodeksas reglamentavo visų gyventojų grupių aprangą, šukuoseną, santuokų sudarymą, privalomas manieras.

Aukščiausias statusas buvo pripažintas imperatoriui, nors jo galios liko vien simbolinėmis. Tokugawų režimo ideologija tapo neokonfucianistinė mokykla šušigaku (kin. Čusi), akcentavusi lojalumą ir paklusnumą. Sustiprėjus centrinei valdžiai, svarbiausiu reikalavimu tapo paklusnumas įstatymui.

Užsidarymas

„Raudonojo antspaudo laivas“ – tokie laivai vykdė aktyvią prekybą su Pietryčių Azija iki prekybos uždraudimo

Siekdami įteisinti savo valdžią, Tokugawa šiogūnai turėjo eliminuoti išorinę įtaką. Jie efektyviai apribojo Japonijos ryšius su išoriniu pasauliu, kurie anksčiau buvo gana intensyvūs. Pirmieji Japonijoje 1543 m. lankėsi portugalai. 1549 m. jėzuitų misionierius Francis Xavier įsteigė pirmąją katalikišką misiją ir labai sėkmingai pradėjo platinti krikščionybę. Iš portugalų japonai perėmė šaunamus ginklus, kuriuos jie greitai pradėjo gaminti patys, tabaką. Tačiau jau Hidejoši uždraudė misionierių veiklą, o 1612 ir 1614 m. buvo uždrausta praktikuoti krikščionybę, 1629 tūkstančiams krikščionių buvo įvykdyta mirties bausmė. Visi gyventojai turėjo užsiregistruoti budistinių arba šinto šventovių parapijiečiais. 1635 m. šiogūnas uždraudė savo pavaldiniams lankytis užsienyje. Tik Kinijos ir Nyderlandų pirkliams buvo leista prekiauti viename uoste.

Vidinė kolonizacija

Vietoj to, japonai patys pradėjo intensyvią kolonizaciją. Jie ėmė kurti kolonijas Hokkaido (tuomet vadinamoje Ezo) saloje, apgyvendintoje ainu genčių. Ši sala iki tol niekuomet nebuvo priklausiusi Japonijai. Pirmykščiai ainu buvo verčiami priimti japonų gyvenimo būdą, juos naikino japonų atneštos ligos. Į salą kėlėsi vis daugiau ir daugiau persikėlėlių, kurie pradėdavo čia naują gyvenimą.

Lygiai taip buvo vykdoma ekspansija į Pietus, į Riūkiū karalystę, kuri nuo seno garsėjo kaip klestinti prekybinė salų valstybė. Ši valstybė nuo 1609 m. buvo priversta mokėti duoklę, ji buvo išnaudojama kaip tarpininkas Japonijos ir Kinijos prekyboje.

Ekonomika

Tokugavų režimas užtikrino taiką ir vidinį saugumą, kokio anksčiau Japonija nežinojo. Išdavoje pradėjo sparčiai augti gyventojų skaičius (17 a. eigoje nuo 12 iki 25 mln.), miestai (sostinė Edo 1700 m. turėjo apie 1 mln. gyv.), vystėsi prekyba, komunikacijų tinklas, finansų sistema (popieriniai pinigai), augo manufaktūros. Tačiau, panašiai kaip ir Kinijoje, jos netapo kapitalizmo užuomazga.

Kultūra

Taikos sąlygomis samurajai daug dėmesio skyrė kultūrai, kuri buvo svarbia bušido („kario kelio“) etikos dalimi. Didžiuosiuose miestuose susiformavo rafinuota čionindo („miestiečių kelio“) kultūra. Šiuo laikotarpiu poetas Macuo Bašio (1644–1694) ištobulino haiku poetinę formą, išpopuliarėjo dramaturgo Čikamacu (1653–1724) pjesės, teatras kabuki.

Laikotarpio pabaiga – Bakumatsu

Pilnas straipsnis: Bakumatsu

Tokugavų režimo bakuhan sistemos potencialas ilgainiui išseko. Nustojo augti gyventojų skaičius: nuo 1726 iki 1846 jų padaugėjo vos 1,35 proc. Plintant monetariniams santykiams labai padidėjo socialinė diferenciacija kaime, sustiprėjo socialiniai prieštaravimai tarp išaugusių miestų ir biurokratinio feodalizmo. Dėl išaugusios mokesčių naštos prasidėjo valstiečių bruzdėjimai ir sukilimai, ypač padažnėjusių badmečių sąlygomis. Tokugavų režimas bandė gelbėti padėtį reformomis, kurios buvo vykdomos visą jų valdymo antrąją pusę. Jos apsiribojo siekimu sumažinti korupciją, piktnaudžiavimą valdžia, pagerinti mokesčių sistemą, kontroliuoti augančią komercinę ekonomiką, sustiprinti dorovę.

To neužteko, kad Japonija pašalintų didžiausią iškilusią grėsmę – Vakarų valstybių įsigalėjimą Tolimųjų Rytų regione. XIX a. pradžios užsienio valstybės aktyviai mėgino atidaryti Japonijos rinką savo prekėms. Nežiūrint šiogūnato draudimo, Rusijos, Britanijos ir Amerikos kariniai ir prekybiniai laivai pradėjo vis dažniau lankytis Japonijoje. Tai pagilino socialinį ir politinį susipriešinimą, nes daugumai daimio ir samurajų buvo būdinga ksenofobija. Šiogūnato autoritetas smuko, atsirado judėjimas sonno-džioi (sonno-joi – „gerbti imperatorių, išvyti barbarus“).

1853 m., atvykus JAV karinei eskadrai, bakufu buvo priversta derėtis ir sekančiais metais pasirašyti Taikos ir draugystės sutartį, 1858 m – analogiškas sutartis su Nyderlandais, Rusija, Britanija, Prancūzija, 1860 – su Portugalija. Vakarų valstybės galėjo laisvai prekiauti Japonijoje, jų piliečiai naudojosi eksteritorialumo teise. Dėl importinių prekių antplūdžio labai nukentėjo Japonijos amatininkai ir manufaktūros. Siekdamas išgelbėti savo padėtį, Tokugavų režimas užsakė olandiškų karinių laivų, su olandų pagalba įsteigė karinę mokyklą, apeliavo į tradicines japonų vertybes. Tačiau keli ginkluoti susidūrimai 1863-64 m parodė užsienio valstybių karinį pranašumą. Todėl nesutarimai tarp skirtingų elito grupių peraugo į konfrontaciją. Galiausiai, radikalios frakcijos 1867 11 09 privertė šiogūną Keiki atsistatydinti ir perduoti visą valdžią imperatoriui. 1868 01 03 15-metis imperatorius Mutsuhito suformavo vyriausybę, kuriai vadovavo princas Arisugava. Siogūnatas buvo likviduotas, Keiki ir jo šalininkai sumušti. Tais pačiais metais imperatorius persikėlė į šiogūno rūmus, o Edo buvo pervadintas į Tokiją – „Rytinė sostinė“.