Ištarė
Ištarė (šum. 𒀭𒌋𒁯 = Ištar) – svarbiausia moteriška dievybė (deivė) senovės asirų ir babiloniečių mitinėje pasaulėžiūroje, vakarų semitų Astartės ir šumerų Inanos atitikmuo. Ji buvo Veneros planetos dieviškoji forma. Siejama su aistringąja galia (karu, lytiniais santykiais, vaisingumu). Jos kultas buvo itin populiarus. Jo dalis, manoma, buvo sakralizuota prostitucija Ištarės šventyklose.[1]
Ištarės vardas kilęs iš įvairuojančios semitų šaknies, reiškiančios Aušros žvaigždę. Pavadinimas siejamas su miglota semitų dievybe Ataru (Aṯtar).
Ištarė kaip vietovės globėja garbinta daug kur pietų Mesopotamijoje – Akade, Arbeloje, Ninevijoje, Ašūre, Ūre, Uruke ir kt. Dar vietomis vadinta Anunitu bei Nanaja. Babilone vieneri iš 8 miesto vartų buvo Ištarės vartai. Uruke Ištarės garbinimo praktikos sietos su ritualine prostitucija, ji laikyta heterų, homoseksualų globėja. Nuo pat II tūkstm. pr. m. e. Uruke bandyta šias praktikas išgyvendinti. Tai pasiekta jau Achemenidų valdymo laikais (V–IV a. pr. m. e.).
Dažniausi epitetai: „karalienių karalienė“, „dievų valdovė“, „tūžmioji liūtė“, „Ištarė kariūnė“. Ikonografiškai kartais vaizduojama su strėlėmis užnugaryje.
Žymiausi du mitai apie Ištarę: viename („Gilgamešo epo“ dalis) ji siekia sugundyti Gilgamešą, bet šis atstumia deivę, nes nepasitiki jos būdu ir išvardina jos pražudytus įsimylėjėlius. Už tai Ištarė pasiunčia Gilgamešui į Uruką milžinišką siaubūną jautį, sukurtą Ištarės tėvo Anu. Kitas žymus mitas, kuriame Ištarė leidžiasi į požemių karalystę pas Ereškigalę. Besileisdama ji turi nusimesti visus rūbus ir papuošalus. Ereškigalė ją pražudo, bet apie tai sužinojęs Ea pasiunčia požemin pasiuntinį, kad šis ją atgaivintų. Kol Ištarė būna pragare, pasaulis nustoja vaisingumo.
Ištarės paveiksle nunyksta šumerų Inanos kaip pasaulio sutvėrėjos, pribuvėjos vaidmuo. Šiaurės Mesopotamijoje (ypač, Asirijoje) pabrėžtas deivės karingas būdas, ten ji laikyta Ašūro dukterimi. Nuo II tūkstm. pr. m. e. Ištarės kultą perima hatai, hetitai, ten ji sutapatinta su deive Šavuška.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ištarė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
- ↑ Мифы народов мира. ИШТАР , В. К. Афанасьева, И. М. Дьяконов – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
