Jonas Dunsas Škotas

Jonas Dunsas Škotas (apie 1265 m. – 1308 m. lapkričio 8 d.) - Viduramžių teologas, palaimintasis.

Jonas Dunsas Škotas

Biografija

Tiksli gimimo data nežinoma, bet, sprendžiant pagal įšventinimo į kunigystę datą (1291 m. kovo 17 d.), turėjo gimti prieš 1266 m. kovo 17 d. nes minimalus įšventinimo amžius tais laikais buvo 25 metai.

Gimė Dunso miestelyje Bervikšyro grafystėje, Škotijoje. Dar vaikystėje jį priglaudė pranciškonų vienuoliai, kurių dėka, būdamas dešimties – dvylikos metų amžiaus, pradėjo mokytis Oksfordo universitete. Po parengiamųjų filosofijos kursų Dunsas Škotas pradėjo teologijos studijas. 1301-aisiais buvo išsiųstas į Paryžių, kad tęstų studijas viename prestižinių universitetų Europoje. Tačiau po kelerių metų jis kartu su keliais kolegomis buvo išvarytas dėl konflikto tarp prancūzų karaliaus Pilypo IV ir popiežiaus Bonifaco VIII. Grįžęs į Angliją tęsė studijas Oksforde.

1304 m. vasarą grįžo į Paryžių. 1305 m. apsigynė disertaciją, kurioje, oponuodamas dominikonams-tomistams, gynė nekalto Marijos prasidėjimo tezę. 1306 m. tapo teologijos profesoriumi. 1307-aisiais nusiųstas į Kelną, kur dėstė teologiją pranciškonų studium. Šiame mieste filosofas netikėtai mirė 1308 m. lapkričio 8 d., palikdamas nemažai nepabaigtų darbų..

Palaidotas Kelno pranciškonų bažnyčioje. Jo sarkofagą puošia žodžiai: Scotia me genuit. Anglia me suscepit. Gallia me docuit. Colonia me tenet („Škotija nešė mane pirmyn. Anglija mane palaikė. Prancūzija mane mokė. Kelnas mane turi“).

Popiežius Jonas Paulius II beatifikavo Joną Dunsą Škotą 1993 m. kovo 20 d.

Kūryba

Vienas iš įtakingiausių viduramžių mąstytojų. Jam Bažnyčios suteiktas doctor subtilissimus (subtiliojo daktaro) titulas.

Svarbiausias veikalas - Petro Lombardi „Sentencijų“ komentaras, kitaip vadinamas Opus Oxoniense. Paryžiuje buvo parašytas trumpesnis komentaras Reportata Parisiensia (arba Opus Parisiense). Žinomi tokie Dunso Škoto kūriniai

• Parva logicalia
• Quaestiones super de anima
• Quaestiones subtilissimae de metaphysicam Aristotelis
• Lectura
• Ordinatio (Opus Oxoniense)
• Reportata parisiensia
• Reportatio parisiensis examinata
• Collationes
• Tractatus de Primo Principio
• Theoremata
• Quaestiones Quodlibetales

Pagrindiniai mokymo principai

Jono Dunso Škoto mokymas grindžiamas trimis postulatais:

• Tik apreiškimas mums teikia galimybę pažinti ir suprasti Dievą, nes filosofinis pažinimas yra ribotas. Pagal Dunso Škoto mokymą, visos Dievo savybės, kurias Tomas Akvinietis randa Dievo savokoje, nėra įrodymas, jomis tiesiog reikia tikėti.
• Protas už valią yra stipresnis.
• Realybė yra universalijos (iš čia yra kilęs pavadinimas „realizmas“, kurio dėka atsiskleidžiama doktrinos prasmė).

Filosofinės idėjos ir škotizmas

Dunsas Škotas įkūrė „naująją pranciškonų mokyklą “, kuri vadinama škotizmu. Joje atsispindėjo Tomo Akviniečio atradimai (tomizmas), kurios dėka atnaujino savo doktriną. Tai dviejų pagrindinių XIII amžiaus filosofijos krypčių – augustizmo (šv. Augustino doktrinos) ir tomizmo - sušvelninimas. Tomizmui buvo padaryta kiek įmanoma daugiau nuolaidų, tačiau pamatinės nuostatos liko šv. Augustino.

Škotizmas tyrinėja, kuo skiriasi ir kuo panašios filosofija ir tikėjimas. Teigiama, kad teologija remiasi apsireiškusio Dievo tikrumu, ji yra paslapties ir apreikštosios tiesos išaiškinimas, o filosofijai būdingas akivaizdumas ir išvadų suderinamumas. Abi disciplinos skiriasi tiek objektais, tiek metodais. Jų abiejų tiesos prigimtis skirtinga.

Filosofija ir teologija reikalingos viena kitai. Nors žmogaus protui būdinga daug trūkumų, kurių jis negalėtų įveikti be tikėjimo, bet jo nereikėtų nuvertinti. Deramas ir būtinas proto ir tikėjimo santykis išplaukia iš dieviškosios tvarkos: protas ir tikėjimas kiekvienas atlieka savo specifinę užduotį ir turi bendradarbiauti, aiškindami ir įgyvendindami vieną konkretaus žmogaus likimą. Pasak Dunso Škoto, kai filosofas ir teologas yra tas pats asmuo, jis siekia žmogiškomis savokomis išreikšti Apreiškimo tiesas ir esminę fizinio pasaulio kontingenciją susieti ne su graikiškojo tipo būtinybe, bet su kūrybinga, kontingentiškai veikiančia Dievo laisve. Tokia sąsaja gali įgyvendinti metafiziką, kuri nėra nei pirmoji filosofija, nei mokslas apie Dievą. Škotizmo metafizikai būdingas realios esmės ir egzistavimo perskyros, itin svarbios tomistinei teologinei metafizikai, neigimas. Paprasčiausia esą neteisinga teigti, kad egzistavimas kažkuo skiriasi nuo esmės. Tarp esmės ir egzistavimo yra ne reali, o modali skirtis: egzistavimas yra esmės modusas.

Dunsas Škotas sukūrė iki smulkmenų apgalvotą scholastinę sistemą, kurioje a) tikėjimas pranoksta protą, b) intuicija pranoksta abstrakciją, c) atskirybė pranoksta bendrybes, d) valia pranoksta mintį. Protas čia neteko plataus tiesų baro, jis buvo perduotas tikėjimui; pažinime iškeliamas formos individualumas, pripažįstami intuityvūs veiksniai ir valios vaidmuo; pabrėžiamas valios primatas, o tiesa laikoma laisvos Dievo valios kūriniu ir šia prasme savavališka – štai tipiškiausi škotizmo bruožai, tolimi senovės idėjoms ir iš esmės būdingi krikščionybei.

XVI a. Dunso Škoto mokykla drauge su tomizmu buvo atgaivinta Ispanijoje; ji gyvavo ir XVII amžiuje; Waddingas 1625 m. įkūrė žinomą Škotistų kolegiją.

Šaltiniai ir literatūra

• Jono Dunso Škoto biografija Archyvuota kopija 2011-07-21 iš Wayback Machine projekto.
• Jono Dunso Škoto biografija Archyvuota kopija 2011-08-05 iš Wayback Machine projekto.
• Ernst von Aster. Filosofijos istorija, Vilnius, Alma littera, 1995
• Filosofijos istorija, II tomas
• Filosofijos įvadas, Roger Carati
• Lina Šulcienė. Viduramžių filosofijos istorija. Viduramžių filosofijos klestėjimas.