Karaliaučiaus istorija

Karaliaučius (vok. Königsberg, prūs. Kunnegsgarbs, Knigsberg), iki 1255 m. Senovės Prūsijos Sembos gyvenvietė ir pilis Tvanksta ar Tvangystė (prūs. Twangste, Tuwangste, Twānksta, vok. Twangste), nuo 1255 m. Vokiečių ordino pilis ir miestas, nuo 1457 m. Vokiečių ordino valstybės sostinė, nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės sostinė, nuo 1701 m. Prūsijos karalystės, nuo 1772 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos, nuo 1918 m. Veimaro respublikos, nuo 1933 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos sostinė, nuo 1945 m. balandžio 9 d. Raudonosios Armijos okupuotas ir TSRS okupacinės zonos miestas, nuo 1946 m. liepos 4 d. oficialiai pervadintas Kaliningradu (rus. Калининград), nuo 1946 m. TSRS, nuo 1991 m. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities centras.

Karaliaučius – miestas Priegliaus upės žiotyse prie Aistmarių įlankos šiaurės rytų pakrantės.

Istorija

Priešistorė

Karaliaučiaus apylinkėse archeologiniais duomenimis dar 3000–1500 m. iki m.e. klestėjo Virvelinės keramikos kultūra, būdinga baltų protėviams. Vėliau susiformavo savita Velbarko kultūra su skandinaviška priemaiša. Tai leidžia spėti, kad apylinkėse galėjo gyventi gotai, vėliau Tacito aprašyti aisčiai, vertęsi žemdirbyste, gintaro apdirbimu ir prekyba. Nuo VIII a.–X a. visi archeologiniai radiniai neabejotinai priskiriami baltų prūsų (Bruzi) sembų gentims, kurie vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba.

Prūsai kaip tauta minimi jau lenkų plėšikiškų žygių aprašymuose. Lenkijai apsikrikštijus šie žygiai buvo rengiami prisidengiant krikščionybės platinimu. Lenkijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis, nepajėgdamas kovoti su prūsais, paprašytas popiežiaus Honorijaus III, 1226 m. iš Vengrijos išvarytam Vokiečių ordinui atidavė valdyti Kulmo žemę. Nuo 1231 m. Vokiečių ordinas nuolat kovojo su prūsais. Prūsų gentys gynybai nuo plėšikaujančių riterių pradėjo statyti įtvirtintas gyvenvietes, o vėliau ir medines pilis. Viena iš tokių pilių, Tvanksta buvo pastatyta Priegliaus saloje ant kalvos. Pavadinimas greičiausiai kilęs nuo žodžio tvenkti, nes pilis buvo apsupta vandens.

1255 m. Vokiečių ordinas, kuriam padėjo Čekijos karalius Pršemyslas Otakaras II prūsų pilį užėmė ir pastatė savo medinę pilį. Karaliaus garbei pilis, o vėliau ir prie jos išsiplėtęs miestas pavadintas Kunigsberg, vėliau Königsberg ('Karaliaus kalnas'). Lietuviška vietovardžio lytis Karaliaučia, Karaliaučiui, Karaliaučius nuo XVI a. vartota Mažosios Lietuvos lietuvių raštijoje.

Vokiečių ordino laikai

Jau 1261 m. pabaigoje sembai apgulė Karaliaučiaus pilį, tačiau Karaliaučiaus apgultis ilgai netruko. Nors kryžiuočiai badavo ir rengėsi pasiduoti, bet jiems pagelbėti 1262 m. sausio mėn. atvyko Julicho prie Reino grafas Wilhelmas IV ir Brandenburgo markgrafas Engelbertas I su stipria kariuomene. Jungtinę sembų, notangų, varmių, bartų sukilėlių kariuomenę prie Karaliaučiaus pilies 1262 m. sausio pabaigoje atvedė Herkus Mantas. Sukilėliai keliskart šturmavo pilį, bet Herkų Mantą sužeidus ietimi, po kelių dienų sukilėliai pasitraukė. Vėliau sembai sugriovė aplink Šv. Mikalojaus bažnyčią netoli pilies ir besikuriantį vokiečių miestą. Dėl to Karaliaučiaus Senamiestis vėliau buvo perkeltas į pietus nuo pilies, arčiau Priegliaus.

Būsimojo miesto teritorijoje susikūrė trys savarankiškos gyvenvietės, kurioms buvo suteiktos Kulmo miesto teisės. Tarp pilies ir Priegliaus iškilo Senamiestis (Altstadt, 1286 m.), į rytus nuo pilies Liepininkai (Löbenicht, 1300 m.), arba Naujamiestis (Neustadt) ir Priegliaus upės saloje – Knypava (Kneiphof, 1327 m.). Nuo 1340 m. šie miestai, jau vadinti bendru Kenigsbergo vardu, tapo Hanzos nariais ir tik 1724 m. sujungti į vieną miestą. Nuo jo į rytus pro Sakaimio (Sackheim) priemiestį ėjo vadinamasis Lietuvos kelias, į šiaurės rytus – Kuršių kelias, į šiaurės vakarus pro Trakaimį (Tragheim) – Gintaro kelias. Šios prūsų gyvenvietės vėliau taip pat tapo miesto dalimi.

Vokiečių ordino laikais Karaliaučius, esantis prie strategiškai svarbių vandens ir sausumos kelių, buvo kryžiuočių puolimų į baltų, pirmiausia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes vienas svarbiausių punktų. Nuo XIII a. antrosios pusės čia buvo Karaliaučiaus komtūro būstinė, nuo 1309 m. jame rezidavo Vokiečių ordino didysis maršalas, nuo 1457 m., iš Marienburgo į Karaliaučių perkėlus Vokiečių ordino sostinę – didysis magistras.

1263 m. pastatyta Šteindamo, 1288 ar 1294 m. – Judyčių (Juditten) katalikų bažnyčios. XIV a. pastatyta, o 1528 m. pastatyta nauja Senamiesčio ir 1374 m. Knypavos rotušės. 1302 m. pastatytai katalikų bažnyčiai Knypavoje 1333 m. suteiktas katedros statusas. Jos didysis pastatas baigtas 1380 m. Joje palaidoti kai kurie Vokiečių ordino didieji magistrai, maršalai, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis, Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila, prie jos yra Imanuelio Kanto kapas. Mieste 1256 m. įrengtas Pilies ir 1270 m. Aukštutinis tvenkiniai (ežerai), iškasta kanalų.

Albrechto Brandenburgiečio iniciatyva prie katedros 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas. Po 1422 m. Melno taikos Karaliaučiaus uostas tapo svarbus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės prekybai su Prūsija ir Vakarais. Per jį buvo išgabenami javai, miško medžiaga, per jį į LDK gabenta druska, prieskoniai, metalo dirbiniai, vynas, karaliaučinis alus ir kitos prekės. Mieste veikė gintaro manufaktūra. Nuo XVI a. pabaigos Karaliaučiaus uostas, naudodamasis Prūsijos valdovo privilegijomis, perėmė didele dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos, konkuravo su Dancigu, nustelbė Klaipėdą.

Prūsijos kunigaikštystė

Karaliaučius 1613 m. Joachimo Beringo raižinys

1525–1701 m. Karaliaučius buvo Prūsijos kunigaikštystės kunigaikščio rezidencija, iki 1660 m. Prūsijos kunigaikštystės sostinė, vėliau ji perkelta į Berlyną.

Tuo laikotarpiu Karaliaučius tapo vienu svarbiausių reformacijos Prūsijoje centrų, darė stiprų, tiesa, trumpalaikį poveikį reformacijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Per 1600–1629 Abiejų Tautų respublikos ir Švedijos karą ir po jo, kai 1626–1635 m. uostą valdė švedai, miestas pagal lietuvių architekto T. Spynausko ir kitų projektą buvo apjuostas žiediniu gynybiniu pylimu su 26 bastionais. Pylimo rytinė ir šiaurės rytų bastionų sistema vadinama Lietuvių pylimu (Litthauer Wall). Jo svarbiausias įtvirtinimas – Kronprinco tvirtovė. Per 1655–1660 m. Šiaurės karą, 1657 m. miesto vakariniame pakraštyje pastatyta Frydrichsburgo citadelė. XVI a.- XVIII a. pastatyta naujų bažnyčių, 1698 m. įkurta Frydricho kolegija.

Prūsijos karalystė

Frydricho Vilhelmo karūnavimas
1701 m. Karaliaučiaus pilyje

XVIII a. Karaliaučius buvo didžiausias Baltijos rytinės pakrantės miestas, vadintas gražiausiu Prūsijos karalystėje. 1701 m. ir 1861 m. jame karūnuoti Prūsijos karaliai. 1724–1818 m. Karaliaučius buvo Rytų Prūsijos departamento, 1818–1945 m. Karaliaučiaus apygardos centras. 1755 m. pastatyti operos ir dramos teatrai. 1724 m. įkurtas miesto archyvas.

1758–1762 m. Septynerių metų karo metu Karaliaučių buvo okupavusi Rusijos imperijos kariuomenė, per 1807–1812 m. karą su Ketvirtąja koalicija jį buvo okupavusi Napoleono I kariuomenė.

Nuo 1818 m. Karaliaučius Rytų Prūsijos provincijos sostinė, čia rezidavo provincijos oberprezidentas. 1843–1864 m. miestas apjuostas 12 galingų fortų žiedu, įrengti nauji bastionai, ravelinai – vadinamasis „Antrasis pylimas“. Iki XIX a. pabaigos aplink miestą laukuose buvo įrengta dar 15 modernių fortų – vadinamasis „Apjuosiantis frontas“. Lietuvių pylime, kaip ir kitose miesto vietose, įrengta puošnių mūrinių vartų: Karališkieji (Konigstor, 1765 m.), Sakaimio (1848 m.) ir Rosės sodo (Rossgarter, pavadinimas kilo nuo buvusios gyvenvietės Rosse). 1813 m. ant vakarų pylimo astronomas F. W. Beselis įkūrė observatoriją. 1841 m. įsteigta meno mokykla.

Karaliaučius labai išsiplėtė. Čia telkėsi ir Rytų Prūsijos centrinės įstaigos, 1862 m. pastatyti nauji universiteto rūmai (architektas A. Stuleris), 1880 m. vyriausybiniai rūmai. 1809 m. įsteigtas botanikos, 1896 m. zoologijos sodas. 1756 m. pastatyta pirmoji sinagoga.

Įsteigtos žemės ūkio mašinų, 1830 m. vagonų, lokomotyvų, chemijos, 28 medžio apdirbimo įmonės, laivų statyklos, du celiuliozės ir popieriaus, tekstilės, baldų, laikrodžių ir kiti fabrikai, išplėtota maisto pramonė. Nutiesti geležinkeliai į Piliavą, Naujuosius Kuršius, Krantą, Tilžę, Kauną, Dancigą. 1828 m. nutiestas kietos dangos plentas į Berlyną, 1832 m. į Tilžę, 1835 m. į Gumbinę, 1853 m. į Labguvą.

Vokietijos imperija

Vokietijos imperijoje Karaliaučius garsėjo tiltų, geležinkelių, pramonės įmonių statybos bendrovėmis, gintaro apdirbimu ir jo prekyba. Veikė žvejų, prekybinis, karinis jūrų uostai. Mieste stovėjo didelė įgula, buvo Prūsijos karinio laivyno vadavietė.

Pastatytos neogotikinė Panartų (Ponartherkirche 1897 m., dab. sporto salė) ir neoromaninė Karalienės Luizės (1901 m., architektas F. Heitmannas, nuo 1976 m. Lėlių teatras) evangelikų liuteronų bažnyčios, Miesto salės pastatas (1912 m., archit. R. Zėjelis). XIX a. ėjo 11 laikraščių.

XX amžius

XX a. pirmojoje pusėje Karaliaučius tapo didmiesčiu. Miesto pakraščiuose pastatyti nauji gyvenamųjų namų rajonai. Nuo 1895 m. mieste važinėjo autobusai ir tramvajai. 1926 m. įrengta ketvirtoji geležinkelio stotis, viena didžiausių ir moderniausių Vokietijoje, prie jos – didžiulė halė, kurioje vyko vadinamosios Vokiškųjų rytų mugės. Nuo 1919 m. veikė oro uostas.

Įsteigtos naujos Vokietijos imperijos valstybinės įstaigos, žemės ūkio, veterinarijos akademijos, keliolika aukštesniųjų mokyklų, Rytų Prūsijos ir Karaliaučiaus konservatorija, Krašto kultūros rūmai. 1927 m. įkurtas miesto istorijos, 1899 m. gintaro muziejus (universiteto Geologijos instituto patalpose) ir kiti muziejai. Veikė Karaliaučiaus mokslininkų, Gėtės, Kanto ir kitos draugijos.

1944 m. Jungtinės Karalystės aviacijos subombarduotas Karaliaučius

Ėjo 5 laikraščiai (1939 m. tik – 3). Protestantai turėjo 22, katalikai – 2 parapijas. Iki Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiuje veikė 24 evangelikų liuteronų ir 4 katalikų bažnyčios. Iš jų po karo nepažeistų, nesugriautų liko 13 liuteronų ir 4 katalikų, bet iki XX a. pabaigos jos naudotos ne kaip maldos namai, o XX a. pabaigoje kai kurios paverstos cerkvėmis. Iki XXI a. išliko 6 buvusios liuteronų ir 3 katalikų bažnyčios, likusios nugriautos.

Antrasis pasaulinis karas

1941–1945 m. vykstant Vokietijos-TSRS karui Karaliaučiaus tvirtovė buvo dar labiau įtvirtinta, įrengta požeminė elektros stotis, gamyklų, iškasta požeminių tunelių, kitų komunikacijų. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje miestą bombardavo Didžiosios Britanijos ir JAV aviacija, jis nukentėjo per TSRS kariuomenės 3 mėn. apgultį ir per 1945 m. balandžio mėn. puolimą. Miesto centre buvo sugriauta apie 70 % pastatų. TSRS valdymo metais naikinant istorijos kultūrinį paveldą sugriautas europinės reikšmės įvairiausių kultūrų Senamiestis, Knypava, Liepininkai bei gretimi rajonai, o 1967–1968 m. TSRS vadovybės nurodymu išsprogdintos Karaliaučiaus pilies sienos ir kiti statiniai. Puošniais istoriniais pastatais tankiai užstatytų kvartalų vietoje nutiestos naujos gatvės, pastatyti standartiniai gyvenamieji namai.

SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko M. Kalinino garbei Karaliaučius nuo 1946 m. liepos 4 d. pavadintas Kaliningradu, tapo sudarytos Kaliningrado srities centru.^[1]

Gyventojai

Mieste gyveno:

Metai	Gyventojai	Metai	Gyventojai
1500	10 000	1875	122 860
1550	15 000	1910	249 570
1700	40 000	1925	286 670
1780	54 000	1933	315 800
1862	94 600	1939	394 000

1813 m. Karaliaučius buvo ketvirtas pagal dydį vokiečių miestas. Už jį didesni buvo Frankfurtas prie Maino, Štutgartas ir Miunchenas. 1864 m. miestas peržengė 100 000 gyventojų ribą. 1925 m. 92 % gyventojų buvo evangelikai, 5 % katalikai, 1 % žydai.

1945 m. balandžio pradžioje, iki Karaliaučiaus šturmo buvo apie 150 000 gyventojų (turbūt su kariškiais, vokiečių duomenys). 1945 m. balandžio pabaigoje, po šturmo, tik civilių, (sovietiniai duomenys) liko 25 000 gyventojų.

Lietuviai

Karaliaučius buvo svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo, religinis centras. Iki XIII a. Tvankstoje gyveno autochtonai prūsai sembai. Net XVI a. pabaigoje, manoma, jų ir lietuvininkų dalis siekė iki 20 %. Tada baltai gyveno daugiausia priemiesčiuose atskirais kvartalais, dauguma – vargingieji. 1365 m. Karaliaučiuje buvo pakrikštytas iš Lietuvos pabėgęs kunigaikštis Butautas. Didžiajam kunigaikščiui Vytautui antrą kartą pasitraukus į Vokiečių ordino valdas ir būnant mieste, į jį 1390 m. atvyko 31 žemaičių bajoras ir, pripažindami Vytautą savo valdovu, krašto vardu su ordinu sudarė taikos ir prekybos sutartį. Vykstant reformacijai Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenbugiečio pastangomis Karaliaučiuje buvo telkiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Prūsijos bei Mažosios Lietuvos jaunuoliai mokslinimui, kad galėtų lietuvių ir prūsų kalbomis raštu bei žodžiu propaguoti valstybinę evangelikų liuteronų religiją, ugdyti raštiją. Į Karaliaučių iš Lietuvos atvykę lietuvių intelektualai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis buvo vieni Karaliaučiaus universiteto steigėjų, pirmieji jo profesoriai. Studentas Martynas Mažvydas parengė ir Karaliaučiuje 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Čia 1545 ir 1561 m. išleisti du katekizmai ir prūsų kalba, 1582 m. pirmoji spausdinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija – Motiejaus Strijkovskio knyga. Karaliaučiaus spaustuvės išspausdino gana daug lietuviškų knygų.

Jau nuo 1531 m. Senamiesčio bažnyčioje lietuviškas pamaldas laikė iš Šilalės atvykęs kunigas Jonas Tartyla. Šteindamo bažnyčioje pamokslus sakė lietuvių raštijos ugdytojai: 1550–1587 m. Baltramiejus Vilentas, 1587–1602 m. Jonas Bretkūnas, 1604–1621 m. Lozorius Zengštokas, 1621–1629 m. Jonas Rėza. Liudvikas Rėza 1799–1816 m. buvo Karaliaučiaus įgulos kapelionas, nuo 1807 m. universiteto dėstytojas, kurį laiką ir vienas vadovų, 1818–1840 m. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro vedėjas. Frydrichas Kuršaitis 1841–1884 m. buvo lietuvių evangelikų liuteronų kunigas, 1841–1883 Lietuvių kalbos seminaro vedėjas.

XVII a. pradžioje – XVIII a. pradžioje Karaliaučiuje veikė katalikų misija – vienas ar du lietuviai ar lietuviškai moką kunigai jėzuitai, jie, pvz., 1651–1665 m. J. Jaknavičius, 1665–1670 m. P. Šrubauskis sakė lietuviškus pamokslus. 1657–1665 m. Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatoriumi ir valdovo Frydricho Vilhelmo patarėju buvo Karaliaučiuje rezidavęs lietuvių kunigaikštis Boguslavas Radvila. (2009 m. lenkų restauratoriaia atkūrė Onos Marijos ir Boguslavo Radvilų paminklinę lentą Karaliaučiaus katedroje). Mieste gyveno nemažai lietuvių bei prūsų kilmės žmonių – iki XVIII a. pabaigos veikė viena ar kelios lietuvių pradžios mokyklos. Sakaimio bažnyčioje lietuviškos pamaldos visiškai nutrūko 1915 m. prasidėjus I pasauliniam karui. 1832–1915 m. Karaliaučiuje leistas laikraštis „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir paganų“, 1848–1880 m. ėjo „Keleivis“.

Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis Karaliaučiaus universiteto auklėtinių kunigų bei kitų profesijų žmonių, dirbančių Mažojoje Lietuvoje. Karaliaučiuje 1653 m. išleista D. Kleino pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 1706 m. J. Šulco pirmoji grožinės literatūros knyga lietuvių kalba. 1747 m. išspausdintas P. Ruigio lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, lietuvių kalbos tyrinėjimų studija, 1727 m. jo su kitais lietuvių kalba parengti Naujasis Testamentas, 1732 m. giesmynas, 1735 m. Biblija, 1747 m. išleista jo sūnaus P. F. Ruigio lietuvių kalbos gramatika. 1775, 1780 m. išleisti G. Ostermejerio veikalai senprūsių ir lietuvių tematika, 1793 m. lietuvių giesmynų istorija, 1818 m. jo paskelbta K. Donelaičio poema „Metai“ ir 1824 m. – 6 pasakėčios, 1825 m. jo parengtas lietuvių liaudies dainų rinkinys su vertimu į vokiečių kalbą.

Prūsistikai, lituanistikai ir apskritai baltistikai nusipelnė, lietuvių tematika rašė daugelis Karaliaučiuje gimusių, išsimokslinusių ar dirbusių poetų, istorikų, kitų mokslininkų. Lituanistikos ir prūsistikos veikalų paskelbė Karaliaučiaus karališkoji vokiečių draugija (1741–1945?), daug šios tematikos medžiagos sukaupė mokslinė draugija „Prussia“ (1844–1944 m.), Karaliaučiaus pilyje turėjusi muziejų su biblioteka. Karališkoji ir universiteto bibliotekos nuo XVIII a. pabaigos sukomplektavo beveik visą Mažosios Lietuvos lietuviškų leidinių kolekciją. Karaliaučiuje 1909 m. įkurtame etnografiniame Tėviškės muziejuje buvo ir lietuvių skyrius. XIX a. pabaigoje lietuviais užsirašė tik 470 miesto gyventojų. Retkarčiais jiems buvo sakomi lietuviški pamokslai. XX a. 3–4 dešimtmetyje čia stažavo žymūs Lietuvos kalbininkai, istorikai, kt. specialybių mokslininkai.^[1]

Žymūs žmonės

Karaliaučiuje kilo daug žymių žmonių. Jame gimė:

Imanuelis Kantas, žymus filosofas.
Ernst Theodor Amadeus Hoffman, vokiečių rašytojas, kompozitorius ir dailininkas.
Georg Nesselmann, vokiečių filologas baltistas, pirmąkart paminėjęs baltų kalbų terminą.
Lėja Goldberg, žydų poetė.
Mošė Smoira, pirmasis Izraelio aukščiausiasis teisėjas.

Taip pat mieste gyveno Martynas Mažvydas (1546-1549), Stanislovas Rapalionis (1544-1545), Abraomas Kulvietis (1542-1545), Abraomas Mapu (1867).

Sportas

Karaliaučiaus VfB Königsberg buvo stipriausia Rytprūsių futbolo komanda, bet iširo 1945 m. Raudonajai Armijai įsiveržus į Vokietiją.

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 Algirdas Matulevičius. Karaliaučius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 401 psl.

Literatūra

Robert Albinus: Königsberg-Lexikon. Würzburg 2002, ISBN 3-88189-441-1
Richard Armstedt: Geschichte der königl. Haupt- und Residenzstadt Königsberg in Preußen. Reprint der Originalausgabe, Stuttgart 1899.
Volker Frobath: Das Königsberger Gebiet in der Politik der Sowjetunion 1945–1990. Berlin Verlag 2001, ISBN 3-8305-0226-5
Max Fürst: Gefilte Fisch und wie es weiterging. Dt. Taschenbuch-Verl., 2004, ISBN 3-423-13190-X
Fritz Gause: Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preußen. 3 Bände, Köln 1996, ISBN 3-412-08896-X
Adalbert Goertz: Mennonite Baptisms 1770–1820 in Königsberg, East Prussia.
Jürgen Manthey: Königsberg – Geschichte einer Weltbürgerrepublik. Hanser 2005, ISBN 3-446-20619-1
Caspar Stein: Das Alte Königsberg. Sonderschrift des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen Nr. 91, Hamburg 1998, ISBN 3-931577-14-7
Michael Wieck: Zeugnis vom Untergang Königsbergs. Beck-Verlag 2005, ISBN 3-406-51115-5
Werner Terpitz: Wege aus dem Osten. Flucht und Vertreibung einer ostpreußischen Pfarrersfamilie, bearb. von Michael Schwartz, München 1997, ISBN 3-486-56235-5.
Königsberg 1934. Stadtplan. Reprint der Ausgabe von 1934. Pharus-Plan Verlag, Berlin, ISBN 3-86514-013-0
Irmgard Rohde-Fischer: Weite Wege nach Königsberg…und meine Tränen ließ ich dort: 1945–1956. 2., überarb. und erw. Auflage. R. G. Fischer, Frankfurt (Main) 1993, ISBN 3-89406-742-X

Nuorodos

Vikiteka: Karaliaučiaus istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Rytų Prūsija. Kenigsbergas Archyvuota kopija 2007-05-21 iš Wayback Machine projekto.
Miesto istorija 1815–1945 m.
Karaliaučius 1945 m. Archyvuota kopija 2007-09-29 iš Wayback Machine projekto.
Filmas Königsberg is dead, Prancūzija/Vokietija, 2004 Max & Gilbert
Fotogalerija Königsberg Archyvuota kopija 2008-04-16 iš Wayback Machine projekto.
Interaktivus žemėlapis Königsberg/Kaliningrad Archyvuota kopija 2006-09-02 iš Wayback Machine projekto.
Albumas Königsberg/Kaliningrad Archyvuota kopija 2009-10-01 iš Wayback Machine projekto.

[ReferenceA-1] 1,0 ^1,1 Algirdas Matulevičius. Karaliaučius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 401 psl.

[1]