Ksilofonas
Ksilofonas (sen. gr. ξύλον = xylon — 'medis, mediena', sen. gr. φωνή = phōnē — 'garsas') – muzikos mušamasis instrumentas, priklausantis idiofonų klasei. Instrumentą sudaro iš apačios tuščiavidurės medinės arba plastikinės plokštės, išdėstytos keturiomis eilėmis savotišku zigzagu (dvi vidurinės eilės duoda G‑dur gamą) arba dviem eilėmis klaviatūra.[1] Mušama dviem medinėmis lazdelėmis.
Muzikos instrumentas tikriausiai kilęs iš Pietryčių Azijos ar Okeanijos[2] – ištakos Pietryčių Azijoje siekia bent iX a., Europoje paminėtas 1511 m. Yra keletas skirtingų dydžių ksilofonų tipų. Dabartiniame orkestre ksilofonai būna įvairaus dydžio: normalusis (c2–d5), sopraninis (b–d4, su rezonansiniais vamzdeliais apačioje), tenorinis (g–d4).
Ksilofoną naudojo šie kompozitoriai: Kamilis Sen Sansas („Mirties šokis“), Gustavas Maleris („VI simfonija“), Klodas Debiusi („Iberija“), Bėla Bartokas („Sonata 2 fortepijonams ir mušamiesiems“), Igoris Stravinskis, Aramas Chačaturianas, Viljamas Voltonas, Sergejus Prokofjevas, Leošas Janačekas kiti.
Giminingi instrumentai – balafonas, čalaparta, laguti, marimba, vibrafonas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Birutė Žalalienė. Ksilofonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
- ↑ Nettl, Bruno (1956). Music in Primitive Culture. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. ISBN 9780674590007.