Saksofonas

Saksofonas – medinių pučiamųjų šeimos muzikinis instrumentas. Nors gaminamas iš metalo, tačiau priskiriamas prie medinių pučiamųjų, nes garsas išgaunamas nendriniu liežuvėliu. Saksofonu grojantis žmogus vadinamas saksofonistu.

Dažniausiai klasifikuojant saksofonus jie būna priskiriami prie klarnetų, tačiau iš tikrųjų jie yra klarneto ir obojaus junginys. Saksofonas, kaip klarnetas, turi mažą liežuvėlį, pritvirtintą prie snapo formos pūstuko, tačiau jo kosinusinis vamzdelis ir platėjančios žiotys labiau būdingi obojaus šeimai. Saksofoną 1840 m. sukonstravo belgų muzikos instrumentų išradėjas Adolfas Saksas (Adolf Sax), belgų instrumentų meistras, gyvenęs ir dirbęs Paryžiuje. Saksofono pirminę saksotonų šeimą sudarė 12 instrumentų, iš kurių šiandien gaminami tik 8. Pastarieji, pradedant nuo mažiausio yra: sopranitas, sopranas, altas, tenoras, baritonas, kontrabosas ir subkontrabosas. Plačiau naudojami yra tik sopranas, altas, tenoras ir baritonas. Saksofonai yra nuolat naudojami šokių ansambliuose ir šokių bei karo orkestruose.

Kartais saksofonams skiriami charakteringi solo kūriniuose simfoniniam orkestrui, nors į simfoninio orkestro sudėtį saksofonas neįtrauktas. Tenoro saksofonai (lenktas vamzdis ir užriestos žiotys) būdingi visiems saksofonų šeimos instrumentams, išskyrus du mažiausius (sopranitui, bei sopranui).

Kartu su saksofonu altu ir baritonu, tenoro saksofonas yra ryškiai girdimas ,,pilkame" bigbendo skambesy.