Veimaro respublika

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Vokietijos reichas vok. Deutsches Reich
← 1918 – 1933 →
Vėliava Herbas
Devizas Einigkeit und Recht und Freiheit („Vienybė ir teisingumas, ir laisvė“)
Himnas Das Lied der Deutschen („Vokiečių daina“)
Location of Vokietija Veimaro respublika 1930 m.
Sostinė	Berlynas
Valdymo forma	Federacinė parlamentinė pusiau prezidentinė respublika (1919–1930) Federacinė autoritarinė prezidentinė respublika (1930–1933)
Prezidentas
1919–1925	Friedrich Ebert
1925–1933	Paul von Hindenburg
Kancleris
1919 (pirmas)	Philipp Scheidemann
1933 (paskutinis)	Adolfas Hitleris
Parlamentas	Reichstagas
Era	Tarpukaris
- Vilhelmo II abdikacija	1918 m. lapkričio 9 d.
- A. Hitleris paskirtas reichskancleriu	1933 m. sausio 30 d.
Valiuta	Papiermarkė (1919–1923) Rentenmarkė (1923–1924) Reichsmarkė (ℛℳ) (1924–1933)

Veimaro respublikos žemių žemėlapis

Veimaro respublikos Reichstago rinkimų rezultatai

Veimaro respublika (vok. Weimarer Republik) – Vokietijos valstybės neoficialus pavadinimas 1919–1933 m. Veimaro respublikos pavadinimas kilo iš ją įteisinusios Veimaro konstitucijos.

Veimaro respublika buvo federacinė: įėjo 15 žemių (Anhaltas, Badenas, Bavarija, Braunšveigas, Hesenas, Lipė, Meklenburgas-Štrelicas, Meklenburgas-Šverynas, Oldenburgas, Prūsija, Saksonija, Šaumburgas-Lipė, Tiūringija, Valdekas, Viurtembergas) ir 3 laisvieji miestai (Brėmenas, Hamburgas, Liubekas). Daugiausia įtakos valdymui turėjo Prūsija.

Atstovaujamieji organai buvo šie:

• Reichstagas (parlamento žemieji rūmai), renkamas visuotiniu balsavimu (deputatų vietų skaičius buvo proporcingas žemių gyventojų skaičiui);
• Reichsratas (Valstybės taryba), sudarytas iš žemių vyriausybių atstovų (daugiausia jų buvo iš Prūsijos).

Prezidentas galėjo nepatvirtinti Reichstago priimtų įstatymų, taip pat bet kada jį paleisti. Prezidentais buvo:

• F. Ėbertas (1919–1925),
• P. fon Hindenburgas (1925−1934)

Veimaro respublikos raida

Veimaro respublika susikūrė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, po Lapkričio revoliucijos, kurios metu daugelį Vokietijos didmiesčių perėmė darbininkų ir kareivių tarybos, o 1918 m. lapkričio 9 d. besivaržantys socialistai ir socialdemokratai paskelbė šalį respublika.

1920 m. įvykdytas nesėkmingai pasibaigęs Kapo pučas. Pučui vadovavo reakcingas žurnalistas ir žemvaldys Volfgangas Kapas, G. Erhardas, generolai E. Liudendorfas, V. Liutvicas ir kiti. Pučistai rėmėsi savanorių korpusais ir kai kuriais reichsvero daliniais bei tikėjosi nuversti koalicinę vyriausybę, kuriai vadovavo socialdemokratai, panaikinti Veimaro respubliką ir sukurti karinę diktatūrą.

„Auksinis periodas“

Gustavas Stresemann’as šimtą dienų 1923-ais metais buvo valstybės kancleris bei užsienio reikalų ministras nuo 1923 iki 1929 m. Gustavo Stresemanno valdymo laikotarpis nuo 1923 iki 1929 yra vadinamas Veimaro respublikos „auksiniu periodu“, kuomet ekonominė ir politinė šalies būklė stabilizavosi.

Ekonomika

1923 m. G.Stresemannui, po stiprios infliacijos pavyko stabilizuoti Vokietijos valiutą. Jis taip pat sugebėjo susitarti su Amerika dėl paskolų sistemos, kuri padėjo Vokietijos ekonomikai atsigauti ir pajėgti mokėti reparacijas. Ši ekonomikos stabilizacija numalšino politinę įtampą ir skatino investuotojus vėl pasitikėti galima Vokietijos verslo sėkme. Vienas iš sėkmingiausių Stresemann sprendimų buvo naujos stabilios valiutos įvedimas – Rente markės spalį 1923-ais.

Daueso planas 1924-ais m. buvo sukurtas tam, kad Vokietija pajėgtų sumokėti reikiamą skolą sąjungininkėms. Pagal jo sąlygas, Amerikos bankai sutiko paskolinti pinigų Vokietijos bankams reparacijoms išmokėti – iš viso 40 milijonų svarų. Taip pat buvo įkurtas Vokietijos nacionalinis bankas, prižiūrimas sąjungininkių. Vokietijai buvo suteikta tarptautinė 800 milijonų vertės paskola ekonominei situacijai pagerinti. Iš viso šalis tuo metu gavo du kartus daugiau pinigų, negu reikėjo sumokėti reparacijomis. Šis sprendimas kai kurių istorikų matomas kaip pavojaus signalas – A. J. P. Taylor teigia, kad Vokietijos ekonomika būtų atsigavusi ir be Amerikos paskolų, tačiau būtent dėl jų ji vėliau susmuko didžiosios depresijos metais.

Kiti pasiekimai ekonomikoje:

• sumažėjęs nedarbas;
• nauji namai, keliai;
• patobulintos technologijos;
• pritrauktos investicijos iš užsienio;
• 40 procentų padidėjęs eksportas;
• pakilę valandiniai atlyginimai.

Nesekmės:

• nukritusios grūdų kainos lėmė sunkesnes gyvenimo sąlygas ūkininkams;
• neigiamas prekybos balansas;
• palyginus su nuo 1913-ųjų lygiu, grūdų išauginta tik 75 procentai;
• didelė socialinės apsaugos kaina;
• ekonomikos augimas pradėjo lėtėti 1927-ais;
• mažai vidinių investicijų;
• susiformavę karteliai nebuvo pakankamai kontroliuojami vyriausybės.

Užsienio ryšiai

Vokietija buvo pirmoji valstybė užmezgusi oficialius diplomatinius santykius su Sovietų sąjunga. Rapalo sutartimi Vokietija pripažino šią šalį, abi bendrininkės sutiko panaikinti visas prieškarines skolas.

1925-ųjų spalį buvo pasirašytos Lokarno sutartys su Prancūzija, Belgija, Didžiąja Britanija ir Italija. Šiomis sutartimis buvo pripažintos vakarinės Vokietijos sienos, o Vokietija pasižadėjo atsisakyti savo ketinimų šias sienas pakeisti. Taip pat Britanija, Italija ir Belgija pasižadėjo padėti Prancūzijos kariuomenei tuo atveju, jei vokiečių armija bandytų okupuoti demilitarizuotą Reino zoną. Lokarno sutartis leido Vokietijai 1926-ais metais tapti Tautų Sąjungos nare. Sutarčių silpna vieta buvo Vokietijos rytinės sienos, kurių Vokietija nepripažino. Vykdant sutarčių sąlygas, 1925-ais metais visos užsienio kariuomenės paliko Rūro regioną, anksčiau, negu buvo numatyta Versalio sutartyje. Vokietijos priėmimas į Tautų sąjungą bei tapimas nuolatine apsaugos komiteto nare pakėlė jos tarptautinį prestižą ir suteikė pasitikėjimo pačiai vokiečių tautai.

Politika

Nors Stresemann’o laikotarpiu nebuvo panaikintos visos Veimaro respublikos silpnybės, demokratija tuo metu buvo palyginus stabili. 1925-aisiais metais įvykusių prezidento rinkimų metu buvo išrinktas Hindenburg’as – dešiniųjų pažiūrų konservatorius. Jo kadencija patenkino kitus konservatyviuosius bei suteikė naujos dvasios Respublikai. Tačiau proporcinė balsavimo sistema vis dar nesuteikė stiprybės parlamente – nei viena partija nesugebėjo gauti daugumos balsų, ir visos buvo priverstos burtis į trumpai išgyvenusias koalicijas. Dauguma koalicijų išlikdavo tik metus, taip sumažindamos vokiečių pasitikėjimą nauja sistema.

Kultūra

Veimaro respublikos metais ypač klestėjo įvairios meno rūšys, buvo sukurta daug svarbių darbų. Iškilo Bauhaus architektūros stilius, vertinantis funkcionalumą. Žymūs rašytojai – Thomas Mann, Hans Grimm, Arnold Zweig, E. Maria Remarque, Alfred Döblin – tapo žymūs visame pasaulyje. Vyriausybė subsidijavo parodas, meno darbus, leisdama menininkams save išreikšti. Kultūra buvo paveikta ir tarptautinių madų – klestėjo džiazas, užsienio kūryba. Berlynas tapo vienu iš Europos kultūros centrų. Kai kurie šiame etape įžvelgė minusų – konservatyvioji visuomenės dalis bijojo supanašėjimo su Vakarais bei tradicinių vertybių praradimo. Tačiau šis periodas gali būti laikomas vienu pačių moderniausių Vokietijos istorijoje.

Socialinė gerovė

Veimaro respublika buvo išskirtinai socialinės gerovės šalis. Pasiekimai šioje srityje:

• padidėję atlyginimai;
• aukščiausi industrinių darbuotojų atlyginimai Europoje;
• padidėjęs socialinis draudimas;
• lygybė moterims;
• pensijos, ligos draudimas;
• nauji universitetai Hamburge ir Kiolne;
• parkų, mokyklų, sporto vietų statyba;
• pagerėję gyvenimo standartai.

Veimaro respublikos žlugimo priežastys

Svarbiausia iš žlugimo priežasčių buvo ekonominė. Nors 1923–1929 m. Veimaro respublikos ekonomika po I pasaulinio karo ėmė atsigauti, vis dėlto ji buvo priklausoma nuo JAV. Kai 1929 m. JAV kilo Didžioji ekonominė krizė, ji stipriai paveikė ir Vokietiją. Veimaro respublika bandydama sumokėti reparacijas laimėjusioms šalims buvo įsiskolinusi JAV. 1929 m. įvykus krizei, JAV pradėjo spausti Veimaro respubliką grąžinti skolas. Veimaro respublika sunkiai išgyveno šį periodą. Daug žmonių tapo bedarbiais. 1932 m. jų skaičius siekė beveik 5 milijonus. Tai labai stipriai prisidėjo prie Nacionalsocialistų partijos iškilimo (NSDAP).

Versalio taikos sutartis buvo laikoma bausme Vokietijai, ja paniekintas šalies tautiškumas, o tuo ypatingai naudojosi naciai. Versalio Taikos sutartis įpareigojo sumokėti reparacijas, taip pat buvo atimtos svarbios išteklių teritorijos – Saro sritis. Užtikrinti tvarkai taip pat trukdė ir armijai įvesti apribojimai.

Visa tai prisidėjo prie to, kad Adolfas Hitleris su nacių partija, demokratinę Veimaro respubliką pertvarkė į autoritarinę valstybę – Trečiąjį Reichą.

Nuorodos

• Pasaulio istorija – Veimaro respublika Archyvuota kopija 2011-03-12 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)