Venecijos respublika
| Serenissima Repubblica di Venezia Venecijos respublika | |||||
| Bizantijos imperijos dalis (iki IX a.) | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Venecija | ||||
| Valdymo forma | Respublika | ||||
| dodžas | |||||
| 697–717 (tradiciškai) | Paolo Lucio Anafesto | ||||
| 1789–1797 | Ludovico Manin | ||||
| Era | Viduramžiai, Naujieji laikai | ||||
| - Venecijos respublikos įsteigimas | 697 m., 697 | ||||
| - Leobeno sutartis | 1797 m. | ||||
Venecijos respublika (venetų kalba: Repùblica de Venessia arba Serenìsima repùblica, it. Serenissima Repubblica di San Marco), pagal savo simbolį šv. Marko liūtą taip pat vadinta Marko arba Liūto respublika – istorinė Europos valstybė, egzistavusi šiaurės rytų Italijoje nuo VII amžiaus pabaigos iki 1797 m. Valstybės centras buvo Adrijos jūros šiaurės vakarinėje dalyje, Venecija turėjo kolonijas Adrijos jūros pakrantėse, Egėjo, Marmuro ir Juodosios jūros baseinuose, kurį laiką net Kryme ir Kipre. Be to, Venecijos prekybinės faktorijos veikė Flandrijoje ir Magrebe, Aleksandrijoje ir Ake, Konstantinopolyje ir Trabzone bei daugelyje Adrijos jūros pakrantės miestų.
Prekybos ir jūrų galybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilmingųjų respublika klestėjo, nes veikė kaip apsikeitimo prekėmis tarp Bizantijos ir Šventosios Romos imperijos vieta ir tuo pačiu metu monopolizavo prekybą svarbiomis prekėmis. Tam palankias sąlygas sudarė Italijos susiskaldymas. Pelningąją tolimąją prekybą (su Levantu) vykdė išskirtinai kilmingieji, kurie didžiąja dalimi ėmė kontroliuoti ir politinę valdžią, net panaikino liaudies susirinkimus.
Apie Venecijos istorijos pradžią žinome daugiausia tik iš legendų, o patikimų istorinių šaltinių yra mažai. Daugybė rašytinių šaltinių atsiranda tik nuo XIII a. Prie legendų kūrimo ženkliai prisidėjo valstybės kontroliuojamas istorijų rašymas. Kuriant šias istorijas Venecijos visuomenei būdingi bruožai dažnai buvo projektuojami į praeitį. Tuo pačiu buvo nutylima tai, kas neatitiko sutelktumo, teisingumo ir jėgų balanso idealams.
Kaip jūrinei galybei Venecijai pavyko nepaisant savo ribotų resursų ir išsimėčiusių valdų pasiekti pirmaeilį vaidmenį Viduržemio jūros regiono politikoje. Siekdama savo tikslų Venecija pradžioje laviravo tarp didžiųjų valstybių - Bizantijos, Šventoji Romos imperijos ir popiežių interesų, naudojosi savo laivyno galia ir išmaniais diplomatais, taikė prekybos blokadas ir samdėsi profesionalią kariuomenę. Tuo pačiu Venecija turėjo gintis nuo kitų Italijos prekybos miestų - Amalfio, Pizos, Bolonijos ir visų pirma Genujos konkurencijos. Tik didelės teritoriniu požiūriu valstybės kaip Osmanų imperija ir Ispanija galėjo spausti Veneciją karinėmis priemonėmis, o naujai iškilusios prekybinės nacijos kaip Nyderlandai, Portugalija ir Didžioji Britanija įveikė Veneciją ekonomiškai. 1797 m. miestą užėmė Prancūzija ir gegužės 12 d. Didžioji Taryba nubalsavo už respublikos panaikinimą.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurės vakarinės Adrijos jūros įlankos pakrantėse ir šiaurės Italijoje senovėje gyveno venetų gentis, nuo kurių vardo kilo ir Venecijos pavadinimas. Palei pakrantę iš Brentos ir kitų mažesnių upių sąnašų susidarė salų grupė. Čia nuo etruskų laikų buvo įsikurusios nedidelės žvejų gyvenvietės.[1] Pasak legendos gyventojų skaičius pasipildė prieglobsčio ieškojusiais pabėgėliais, kai pasak legendos 410 m. įsiveržė Alaricho vadovaujami vestgotai ir ypač 452 m., kai įsiveržę Atilos hunai sugriovė Akvilėją ir užkariavo visą aukštutinę Italiją iki Po upės. Po to, kai 568 m. į Italiją įsiveržė langobardai lagūnos salas pasiekė dar viena pabėgėlių banga. Taip atsirado keletas miesto tipo gyvenviečių: Gradas, Eraklėja, Malamokas, Kjodža. Legendinė Venecijos įkūrimo data - 421 m. kovo 25 d. galbūt gali būti siejama su prisiminimais apie šias migrantų bangas.
Bizantijos laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Vakarų Romos imperijos žlugimo Venecijos salos kartu su visa Italija pateko Odoakro, po to ostgotų valdžion. Imperatoriui Justinianui I užkariavus ostgotų valstybę (apie 535-562 m.) lagūna aiteko Rytų Romos imperijai. 569 m. didžiąją dalį Italijos užkariavus langobardams imperatorius Marikijus buvo priverstas pakraščių provincijoms suteikti didesnį savarankiškumą. Taip VI a. pabaigoje buvo įkurtas Ravenos egzarchatas. Egzarchas provincijos karinių ir civilinių reikalų tvarkytoju skyrė Magister militum. Lagūnoje jam pavaldūs buvo tribūnai. Provincijos sostine iš pradžių buvo Odercas, tačiau jį 639 m. nukariavo, o 666 m. sugriovė langobardai. Po to provincija faktiškai buvo panaikinta ir lagūna palikta savivaldai. Vyskupo rezidencija 635 m. iš Altino buvo perkelta į saugesnį Torčelą. Jau nuo VI a. svarbų vaidmenį jau turėjo prekyba su žemynu[2], visų pirma druska ir prieskoniais, o VIII a. ši prekyba dar gerokai išaugo.
Per daugelį karų su langobardais iškilo poreikis glaudžiau bendradarbiauti ir turėti bendrą valdžią. Pagal tradicinę versiją dvasiniai ir pasaulietiniai gyventojų vadovai, kartu su salų grupės gyventojais, 697 m. išrinko Paulių Lucijų Anafestą vyriausiuoju vadu iki gyvos galvos; vėliau šios pareigos gavo vardą - "dožas". Vyriausybės būstinė pradžioje buvo Eraklėjoje, 742 m. buvo perkelta į Malamoką, o 810 m. į tuo metu tuščią Rialto salą, kur po to susikūrė Venecijos miestas. 806 m. Venecijos miestai trumpam buvo prijungti prie Karolio Didžiojo imperijos, bet jau 812 m. kartu su Dalmatija buvo grąžinti Bizantijai.
Netrukus po to Venecijos respublika, naudodamasi savo patogia ir saugia padėtimi tarp Bizantijos ir Frankų imperijos, tapo turtingu ir galingu prekybiniu miestu. Jos laivynai kartu su Bizantija sėkmingai kovėsi su normanais ir saracėnais pietų Italijoje, taip pat ir su slavais rytiniame Adrijos jūros krante. Apie 841 m. Venecijos respublika pasiuntė 60 galerų (kiekvienoje 200 vyrų) laivyną padėti Bizantijai išvyti arabus iš Krotonės, bet to nepavyko padaryti[3]. 1000 m. Pietro II Orseolo pasiuntė 6 laivus nugalėti kroatų piratus Dalmatijoje[4]. Prie rytinės Adrijos lagūnų salų buvo prijungta Istrija, o Dalmatijos pakrantės miestai 997 m. savanoriškai pasidavė Venecijos globai. Būdama Adrijos jūros valdove Venecija faktiškai buvo visiškai nepriklausoma, tačiau dar ilgą laiką respublika išlaikė formalius politinius ryšius su Bizantijos imperija.
Respublikos suklestėjimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Venecija tapo nepaprastai turtinga, valdydama prekybos kelius tarp Europos ir Levanto, tad plėtė savo valdas Adrijos jūroje ir už jos ribų. 1084 m. Domenico Selvo asmeniškai vadovavo laivynui kare su normanais, bet buvo nugalėtas ir prarado 9 didžiąsias galeras, didžiausius ir geriausiai ginkluotus laivus Venecijos karo laivyne[5].
Kryžiaus karų laikotarpiu Venecija suklestėjo ir išplėtė savo prekybinius ryšius į visus Artimuosius ir Viduriniuosius Rytus, nepaisant kitų Italijos respublikų (Pizos ir Genujos) konkurencijos. Venecija dalyvavo Kryžiaus žygiuose beveik nuo pradžios. 200 venecijiečių laivų padėjo užimti pakrantės miestus Sirijoje po Pirmojo kryžiaus žygio ir 1123 m. jiems buvo suteikta faktinė savivalda Jeruzalės karalystėje pagal Pactum Warmundi[6]. 1110 m. Ordelafo Faliero 100 laivų flotilė padėjo Baldvinui I, Jeruzalės karaliui, užimti Sidono miestą[7].
Respublikos viduje ne kartą kilo kova tarp demokratiškosios ir aristokratiškosios partijų. Buvo net pasiūlymų dožų valdymą iki gyvos galvos keisti į paveldimąją monarchiją. Po vieno iš sukilimų, kuriame žuvo dožas Vitalė II Mikelis, 1172 m. pirmą kartą buvo sušaukta iš renkamų deputatų susidedanti Didžioji Taryba, kuri tapo aukščiausia valdžios institucija ir stipriai ribojo dožų galią. Nuo respublikos pradžios šaukti visuotiniai liaudies susirinkimai imti šaukti tik išskirtiniais atvejais, o 1423 m. panaikinti. Valdant aristokratijai buvo sukurta respublikos teisinė sistema ir administracinė sandara.
XII a. Venecija gavo dideles prekybos privilegijas Bizantijos imperijoje ir ji dažnai tiekdavo imperijai karinius laivus. 1182 m. Konstantinopolyje kilo didelis antivakarietiškas maištas, kuris buvo nutaikytas prieš lotynus, ypač venecijiečius. Daugelis imperijoje pavydėjo Venecijai įtakos ir turtų, tad 1182 m., kai Andronikas I Komninas įžengė į Konstantinopolį, venecijiečių turtai buvo konfiskuoti, o jų savininkai išvyti ar įkalinti, o tai labai supykdė respubliką. Venecijos laivynas buvo labai svarbus Ketvirtajam kryžiaus žygiui, bet kai kryžiuočiai neturėjo pinigų sumokėti, dožas Enrico Dandolo sutiko juos gabenti, jei jie užims Venecijai Zaros miestą (dabar Zadaras) Dalmatijoje, kuris sukilo 1183 m. ir pasiprašė popiežiaus ir Vengrijos karaliaus prieglobsčio bei buvo gerai įtvirtintas. Kai kryžiuočiai užėmė miestą, jie buvo nukreipti prieš Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį, Venecijos priešą nuo 1182 m. skerdynių. Miestas buvo užimtas ir nusiaubtas 1204 m. Bizantija nebeatsigavo ir galiausiai buvo užimta osmanų, kurie sukūrė Osmanų imperiją, o ši užėmė Balkanus, Vengriją ir net kelis kartus apgulė Vieną. Kryžiuočiams dalinantis Bizantijos imperiją Venecija gavo tris aštuntąsias jos teritorijos - daugybę salų Egėjo jūroje, įskaitant Kretą ir Euboją. Egėjo salos suformavo Venecijos valdomą Salyno kunigaikštystę. Visgi Venecija nesugebėjo išgelbėti Lotynų imperijos nuo žlugimo 1261 m., o vėlesni Bizantijos imperatoriai ypač dideles teises Konstantinopolyje suteikė genujiečiams, venecijiečiai buvo nustumti į antrąjį planą.
1295 m. Pietro Gradenigo pasiuntė 68 laivus užpulti Genujos laivyną Aleksandretoje, kitas 100 laivų užpuolė genujiečius 1299 m.[8] Venecija 1350-1381 m. su pertraukomis kariavo prieš Genują ir ją nugalėjo 1380 m. Čiogijos mūšyje, kuriame užsitikrino stipriausias pozicijas rytinėje Viduržemio jūros daly silpstančios Genujos imperijos sąskaita.
Aristokratinė-oligarchinė respublikos sandara 1297 m. pasidarė dar uždaresnė, kasmet renkami deputatai buvo pakeisti paveldimąja kolegija, į kurios sudėtį įėjo į Auksinę šeimų knygą įrašyti atstovai. Po Tjepolo sąmokslo 1310 m. įsteigta Dešimties Taryba, kuriai buvo patikėta su plačiais įgaliojimais tvarkyti respublikos vidaus reikalus, papildė aristokratinę valdymo sistemą. Nuo to laiko Auksinė knyga buvo atverčiama tik retais atvejais (1379 m., 1646 m., 1684—1699 m., 1769 m.) ir tik nedaugelis šeimų buvo įtrauktos į deputatus. Už savo sąmokslą prieš aristokratiją 1355 m. dožas Marino Falieris sumokėjo gyvybe. Permainos Levante paskatino respubliką savo pagrindinį dėmesį atkreipti į Italiją, ypač po to, kai konkurentė Genuja 1381 m. buvo nugalėta po 130 m. trukusios kovos. Venecijos valdos žemyne, Terraferma, vis labiau plėtėsi. Vičenca, Verona, Basano del Grapa, Belunas ir Paduja su savo teritorijomis buvo prijungtos 1404-1405 m., Friulis - 1421 m., Breša ir Bergamas - 1428 m., Krema - 1448 m., tuo pačiu metu buvo baigtas Jonijos salų užkariavimas. Galiausiai, paskutinio Kipro karaliaus našlė venecijietė Katerina Kornaro 1489 m. užleido respublikai Kipro salą. Venecijiečiai atstatė keletą sukilimo prieš tamplierius metu sugriautų miestų, nors didžiausio iš jų - Limoso - atstatyti nepavyko.
1410 m. Venecija turėjo 3300 laivų, kuriuose tarnavo 36 tūkst vyrų, užėmusi daugumą aplinkinių žemių ir tokius svarbius miestus kaip Verona (kuri prisiekė ištikimybę 1405 m.) ir Paduja. XV a. pabaigoje Italijos miestuose-valstybėse buvo daugybė vergų. 1414-1423 m. Venecijoje parduota apie 10 tūkst. vergų, iš kurių didžioji dalis buvo jaunos moterys iš Rusijos, Graikijos, Bosnijos, Gruzijos, Armėnijos, Bulgarijos ir Turkijos[9][10].
XV a. pabaigoje Venecijos respublika buvo turtinga, galinga ir kėlė baimę priešams, o jos gyventojų mokslinis ir meninis išprusimas buvo žymiai didesnis nei kitose Europos šalyse. Prekyba ir pramonė klestėjo. Klestėjo ir paprasti Venecijos gyventojai, nes mokesčiai buvo nedideli, o valdymas turėjo švelnų pobūdį, jei kalba nėjo apie politinius nusikaltimus, kurių persekiojimui 1539 m. buvo paskirti trys valstybiniai inkvizitoriai.
Respublikos saulėlydis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kambrų lyga, Lepantas ir Kipro praradimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1423 m. Osmanų imperija pradėjo jūrinę kampaniją, kai kilo 7 metų karas su Venecija dėl Egėjo ir Adrijos jūros kontrolės. Karas su Venecija atsinaujino 1463 m. ir vyko iki 1479 m., kai buvo sudaryta palanki taikos sutartis. 1480 m.(netrukdomi Venecijos laivyno) turkai užėmė Rodą ir Otrantą. 1490 m. Venecijoje gyveno apie 180 tūkst. žmonių[11].
Karas su osmanais vyko 1499-1503 m. Venecija sudarė sąjungą su Prancūzijos karaliumi Liudviku XII prieš Milaną, gaudama Kremoną. Tais pačiais metais Osmanų sultonas pasiuntė į Lepantą armiją sausuma ir didelį laivyną jūra. Antonio Grimani, geresnis verslininkas ir diplomatas nei jūreivis, buvo nugalėtas Zonchio mūšyje 1499 m. Turkai vėl nusiaubė Friulį. Venecija atsisakė Lepanto, Modono ir Korono bazių.
Veneciją nuo jūros reikalų atitraukė sudėtinga situacija Romanoje, vienoje iš turtingiausių Italijos sričių, kuri nominaliai buvo Popiežiaus valstybės dalis, bet iš tiesų buvo suskilusi į daugybę valdų, kurias sunkiai sekėsi kontroliuoti popiežiaus kareiviams. Norėdami Venecijos žemių jos kaimynai susijungė į Kambrų lygą 1508 m. vadovaujant popiežiui Julijui II. Popiežius norėjo Romanos, imperatorius Maksimilijonas Friulių ir Veneto srities, Ispanija Apulijos uostų, Prancūzijos karalius Kremonos, Vengrija Dalmatijos ir vienas kito pretenduojamų valdų. Puolimas prieš didelę Venecijos armiją buvo ruošiamas iš Prancūzijos. 1509 m. gegužės 14 d. Venecija buvo sutriuškinta Agnadelo mūšyje. Tai vienas iš svarbiausių įvykių Venecijos istorijoje. Prancūzų ir imperijos kariai pradėjo Veneto srities okupaciją, bet Venecija išsigelbėjo diplomatinėmis priemonėmis. Ispanija atsitraukė gavusi Apulijos uostus, o popiežius suprato pavojų, kurį kelia Venecijos sunaikinimas (tuo metu Venecija buvo vienintelė Italijos valstybė gebėjusi pasipriešinti tokioms karalystėms kaip Prancūzija ir imperijoms kaip Osmanų). Andrea Gritti užėmė Padują 1509 m. liepą ir apgynė nuo ją apgulusių imperijos karių. Ispanija ir popiežius nutraukė sąjungą su Prancūzija, be to Venecija iš prancūzų atgavo Bresciją ir Veroną. Po septynių ilgų metų respublika atgavo valdas į vakarus nuo Ados upės. Nors pralaimėjimas baigėsi pergale, 1509 m. baigėsi Venecijos ekspansija.
1489 m., pirmais Venecijos valdymo Kipre metais, turkai užpuolė Karpasijos pusiasalį, nusiaubė gyvenvietes, daug žmonių pagrobė į vergiją. 1539 m. turkų laivynas užpuolė ir sugriovė Limasolį. Bijodama Osmanų imperijos, Venecija sutvirtino Famagustos, Nikosijos ir Kirenijos miestus, bet kiti buvo lengvas grobis turkams. 1563 m. Venecijos gyventojų skaičius sumažėjo iki 168 tūkst.[11]
1570 m. turkai vėl puolė, bet šįkart tai buvo plataus masto invazija. 60 tūkst. karių, įskaitant raitelius ir artileriją, vadovaujami Mustafa Pašos be pasipriešinimo išsilaipino prie Limasolio liepos 2 d. ir apgulė Nikosiją. Rugsėjo 9 d. miestas krito ir buvo nužudyta 20 tūkst Nikosijos graikų ir venecijiečių, o miestas buvo nusiaubtas. Žinia apie skerdynes pasklido ir po kelių dienų Kirenija pasidavė be kovos. Tačiau Famagusta heroiškai gynėsi nuo 1570 m. rugsėjo iki 1571 m. rugpjūčio.
Kritus Famagustai turkai pradėjo valdyti Kiprą. Po dviejų mėnesių Donas Jonas Austras nugalėjo turkų laivyną Lepanto mūšyje. Tačiau ši pergalė buvo per vėlai, kad išgelbėtų Kiprą, kurį turkai valdė po to 3 šimtmečius. 1575 m. Venecijoje gyveno 175 tūkst žmonių, 1581 m. - 124 tūkst.[11]
XVII amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1605 m. kilo konfliktas su Šventuoju Sostu, kai už smulkius nusikaltimus buvo suimti du dvasininkai, o po to buvo išleistas įstatymas apribojantis Bažnyčios teisę įsigyti žemę. Popiežius Paulius V manė, kad šie Venecijos sprendimai prieštarauja kanoninei teisei ir reikalavo juos panaikinti. Jai atsisakius to padaryti Venecijai buvo paskelbtas popiežiaus interdiktas. Respublika nekreipė dėmesio į interdiktą ar ekskomunikaciją ir liepė kunigams toliau vykdyti savo pareigas. Interdiktas buvo panaikintas po metų, kai įsikišo Prancūzija, pasiūliusi kompromisą. Venecija buvo patenkinta patvirtinusi principą, jog joks pilietis negali būti aukščiau už įstatymą.
XVII a. antroje pusėje vyko ilgi karai su Osmanų imperija: Kretos kare (1645–1669 m.) Venecija prarado Kretą, didžiausią užjūrio valdą. Tačiau 1684 m., kai kilo Didysis turkų karas, Venecija pradėjo Morėjos karą, trukusį 1699 m., per kurį Venecija užėmė Morėjos pusiasalį.
Nuosmukis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1714 m. gruodį turkai pradėjo paskutinį Turkų-Venecijos karą. Jie užėmė Tinoso ir Eginos salas bei Korintą. Daniele Dolfin, Venecijos laivyno vadas, manė, kad geriau išsaugoti laivyną nei juo rizikuoti dėl Morėjos. Kai jis atvyko, Nauplija, Modonas, Koronas ir Malvasija jau buvo užimti. Levkas Jonijos salose, Spinalongos ir Sudos bazės Kretoje apleistos. Turkai išsilaipino Korfu saloje, bet gynėjai juos išvarė. Tuo tarpu austrai sutriuškino turkus Petrovaradino mūšyje 1716 m. rugpjūčio 5 d. bet iš Venecijos pastangų Egėjo jūroje ir Dardaneluose 1717 ir 1718 m. buvo mažai naudos. Passarowitz taikos sutartis 1718 m. liepos 21 d. suteikė Austrijai didelę teritoriją, o Venecija prarado Morėją. 1792 m. kadaise didelis Venecijos prekybos laivynas sumažėjo iki 309 laivų[12].
Žlugimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1793 m. prancūzai įveikė austrus ir užėmė Pjemontą. Napoleono armija kirto neutralios Venecijos sieną persekiodama austrų armiją. Metų gale prancūzų kariai užėmė Venecijos valstybę iki Adidžės upės. Vicenzą, Cadorę ir Fruilį buvo užėmę austrai. Kitais metais Napoleonas nusitaikė į austrų valdas anapus Alpių. Pagal slaptą Leobeno taikos sutartį tarp austrų ir prancūzų, 1797 m. balandžio 18 dieną austrams atiteko Venecijos valdos.
Bandymai atkurti respubliką
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Venetizmo judėjimo nariai rengdavo nesmurtines demonstracijas ar balotiruodavosi į politinius postus. Svarbiausios venetizmo organizacijos yra Liga Veneta ir the Liga Veneta Repubblica, norinčios atkurti respubliką. Tai vienas iš atsiskyrimo nuo Italijos judėjimų. Kol kas nė vienas nepriartėjo prie sėkmės.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ ARCHEOLOGIA DELLA LAGUNA DI VENEZIA
- ↑ Cassiodor, Variae, X, 27 und XII, 24.
- ↑ J. J. Norwich, A History of Venice, p. 32.
- ↑ J. J. Norwich, A History of Venice, p. 53.
- ↑ J. J. Norwich, A History of Venice, p. 72.
- ↑ J. J. Norwich, A History of Venice, p. 77.
- ↑ J. J. Norwich, A History of Venice, p. 83.
- ↑ J. J. Norwich, A History of Venice, p. 176-180.
- ↑ How To Reboot Reality — Chapter 2, Labor
- ↑ Welcome to Encyclopædia Britannica's Guide to History
- ↑ 11,0 11,1 11,2 J. J. Norwich, A History of Venice, p. 494.
- ↑ J. J. Norwich, A History of Venice, p. 591.
