Šiaurės Vokietijos sąjunga

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šiaurės Vokietijos sąjunga (vok. Norddeutscher Bund) – 1866 m. rugpjūčio 16 d. Prūsijos suburta karinė sąjunga, kuri pagal 1867 m. priimtą konstituciją transformavosi į federaliniu pagrindu organizuotą valstybių junginį. Sąjungai priklausė vokiškos valstybės į šiaurę nuo Maino upės.

Šiaurės Vokietijos sąjunga vok. Norddeutscher Bund
← 1867 – 1871 →
Vėliava Herbas
Location of Šiaurės Vokietijos sąjunga 1870 m.
Sostinė	Berlynas
Kalbos	vokiečių
Vyriausybė	Neįvardinta
Prezidentas
1867–1871	Vilhelmas I
Era	Naujieji laikai
- Konstitucija	1867 m., 1867
- Vokietijos susivienijimas	1871 m.

Šiaurės Vokietijos sąjungos santvarka didžiąja dalimi sutapo su 1871 m. sukurtos Vokietijos imperijos santvarka: šalia tautos renkamo Reichstago buvo valstybes nares atstovaujantis Bundesratas. Įstatymų leidimui reikėjo abiejų institucijų pritarimo. Sąjungos vadovu buvo Budesrato "prezidentas", kuriuo buvo Prūsijos karalius. Vykdomąja valdžia buvo federalinis kancleris. Pirmuoju ir vieninteliu Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleriu buvo Prūsijos ministras pirmininkas Otto von Bismarck.

Gausiais ūkio, infrastruktūros, prekybos ir teisės modernizaciją skatinančiais įstatymais Šiaurės Vokietijos sąjungos Reichstagas paruošė vėlesnį Vokietijos suvienijimą. Per muitų sąjungą kai kurie įstatymai pietų Vokietijos valstybėse veikė dar prieš 1871 m. Šalia to, parlamentinė karinio biudžeto kontrolė buvo menka, nors karinės išlaidos sudarė 95 proc. viso biudžeto.

Viltys, kad greitai į sąjungą bus galima priimti pietų Vokietijos valstybes Badeną, Bavariją, Viurtembergą ir Heseną-Darmštatą, nepasiteisino. Visose šiose šalyse buvo didelis pasipriešinimas protestantiškajai Prūsijai bei jos vadovaujamai sąjungai su savo liberalia ūkio ir socialine politika. Tai pasireiškė vykstant rinkimams į muitų sąjungos parlamentą 1868 m., nors šiaurės ir pietų Vokietijos atstovų bendras darbas Muitų sąjungoje prisidėjo prie ekonominės Vokietijos vienybės stiprinimo.

1870 m. po diplomatinės krizės Prūsiją užpuolusi Prancūzija tuo pačiu tikėjosi sutrukdyti tolimesnį Vokietijos vienijimąsi ir užimti dalį Vokietijos žemių. Tuo tarpu pietų Vokietijos vasltybės Badenas, Bavarija ir Viurtembergas su Prūsija buvo sudariusio slaptas gynybines sąjungas, o tai, bei geresnė organizacija, padėjo vokiečių kariuomenėms greitai apsiginti ir perkelti karą į Prancūziją. 1870 m. lapkričio mėn. keturios pietų Vokietijos valstybės su Šiaurės Vokietijos sąjunga pasirašė atskiras vadinamąsias „Lapkričio sutartis“ (vok. Novemberverträge), kurios reglamentavo prisijungimo sąlygas. 1870 m. gruodžio 10 d. Šiaurės Vokietijos sąjungos reichstagas paskutiniame savo posėdyje priėmė konstitucijos pataisas, kurios Šiaurės Vokietijos sąjungą pavertė Vokiečių imperatoriškuoju reichu, o sąjungos bundesprezidentą – Vokiečių imperatoriumi. Vokietijos imperijos konstitucija įsigaliojo 1871 m. sausio 1 d.

Istorija

Po 1866 m. Austrijos-Prūsijos karo Prūsijos karalystė aneksavo visas savo priešininkų valdas šiauriau Maino upės, išskyrus Saksoniją, Heseną-Darmštatą, Saksoniją-Meiningeną ir senesniosios linijos Roisą. Taip pat nepaliestos išliko ir Bavarijai priklausiusios teritorijos šiauriau Maino. Prūsijos ministras - prezidentas Otto von Bismarckas eliminavo nuo vienijimo proceso svarbiausią konkurentę ir pasiekė, kad Austrijos dominuojama Vokietijos Sąjunga būtų paleista. Vietoj jos 1867 m. balandžio 17 d. buvo įsteigta (nuo 1867 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo konstitucija) nauja Šiaurės Vokietijos sąjunga. Ją sudarė 22 vokiečių valstybės, sąjunga apėmė 415 150 km² teritoriją, kurioje gyveno beveik 30 milijonų gyventojų.

Šiaurės Vokietijos sąjungos projektas demonstravo, kaip Otto von Bismarckas suvokė vokiečių suvienijimą. Šį valstybių suvienijimą įkvėpė ne vokiečių nacionalizmas, bet siekis įtvirtinti Prūsijos galybę. Bismarckas pats per 5 valandas padiktavo sąjungos konstituciją, kuri perdavė į karaliaus Vilhelmo I, tapusio sąjungos bundesprezidentu, rankas beveik visus užsienio ir vidaus politikos svertus, o Prūsijos ministrą - prezidentą grafą Bismarcką pavertė jos bundeskancleriu ir faktiniu vadovu. Prūsija siuntė 17 atstovų į 43 vietų bundesratą, kuris atliko atsvaros gyventojų renkamam reichstagui vaidmenį.

Po sėkmingo karo su Austrija Bismarckas privalėjo skaitytis su Prancūzų imperatoriaus Napoleono III pareiškimu, kad jis nenorįs matyti Prūsijos įtakos piečiau Maino upės, todėl sąjunga buvo įkurta tik į šiaurę nuo šios upės. Bismarckas planavo, kad sąjunga plėsis, įjungdama ir keturias pietines valstybes: Bavariją, Viurtembergą, Badeną ir Heseną-Darmštatą. Jau 1867 m. su kiekviena iš šių valstybių buvo sudarytos gynybinės sąjungos, tad dabar jas siejo su Šiaure ne tik ekonominiai ryšiai per Muitų sąjungą, bet ir kariniai. Tačiau pietinių valstybių Bismarckas neketino prijungti jėga, jos prisijungė tik 1871 m., po Prūsijai sėkmingo Prancūzijos-Prūsijos karo.