Augustas

Kitos reikšmės – Augustas (reikšmės).

Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas
Romos imperatorius
Augustas iš Prima Portos (I a. statula)
Julijų–Klaudijų dinastija
Gimė	63 m. pr. m. e. rugsėjo 23
Mirė	14 m. e. m. rugpjūčio 19
Tėvas	Gajus Oktavijus
Motina	Atia Balba Caesonia
Sutuoktinis (-ė)	1) Klodija, 2) Skribonija, 3) Livija Druzila
Vaikai	Julija Vyresnioji
Romos imperatorius
Valdė	27 m. pr. m. e. sausio 16 - 14 m. e. m. rugpjūčio 19
Pirmtakas	Konsulas
Įpėdinis	Tiberijus
Vikiteka	Augustas

Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas (lot. Gaius Julius Caesar Octavianus Augustus, tikrasis vardas Gajus Oktavijus Turinas (CAIVS·OCTAVIVS·THVRINVS), 63 m. pr. m. e. rugsėjo 23 d. Romoje ar Veletryje – 14 m. e. m. rugpjūčio 19) – pirmasis Romos imperatorius, valdęs nuo 27 m. pr. m. e. iki savo mirties 14 m. e. m.

Romos imperija Augusto valdymo metais

Jaunystė

Augustas gimė Romoje (ar Veletryje), jo tikrasis vardas buvo Gajus Oktavijus (Gaius Octavius). Netrukus po Oktavijaus gimimo tėvas sūnui suteikė pavardę Turinas, pasak Svetonijaus, norėdamas priminti savo pergalę prieš maištaujančius Turijų vergus. Augustas buvo kilęs iš gerbiamos, tačiau neišskirtinės raitelių šeimos. Jo tėvas Gajus Oktavijus buvo Makedonijos provincijos valdytojas iki mirties 59 m. pr. m. e., kai Oktavijui buvo sukakę ketveri metai. Jį išaugino patėvis Lucijus Marcijus Filipas ir Augusto motina Julijaus Cezario sesers Julijos duktė Atija Vyresnioji (Atia Maior). 46 m. pr. m. e. Cezaris įsūnijo seserėną ir paskyrė jį savo paveldėtoju. Pagal romėniškus įsūnijimo papročius, seserėnas gavo savo įsūnytojo vardą ir pavardę – Gajus Julijus Cezaris. Be to, pagal papročius biologinei kilmei nurodyti, (Oktavijų giminė) naudojo vardą Oktavianas.^{[reikalingas šaltinis]}

Valdžios užėmimas

Cezario įpėdinis

Cezario mirtis, Jean-Léon Gérôme paveikslas, 1867 m.

Cezario nužudymo metu per Kovo idas (kovo 15 d.) 44 m. pr. m. e. Oktavianas studijavo ir dalyvavo kariniuose apmokymuose Apolonijos mieste (Ilyrijoje). Nepaklausęs kai kurių karinių pareigūnų patarimo pabėgti su kariais į Makedoniją, išplaukė į Italiją išsiaiškinti ar turi politinį kapitalą ir saugumą. Išlipęs prie Lupijų netoli Brundisijaus, sužinojo Cezario testamento turinį ir tik tada nusprendė tapti Cezario politiniu įpėdiniu, bei dviejų trečdalių jo turto savininku. Neturėdamas teisėtų vaikų (jo dukra Julija mirė 54 m. pr. m. e.), Cezaris įsūnijo sūnėną Oktavianą ir paliko jam turtą bei pavardę, todėl Oktavianas tapo Julijum Cezariu. Romėnų tradicija reikalavo pridėti pavardę Oktavianas, kad taip būtu nurodytą jo biologinė kilmė. Tačiau nėra įrodymų, kad jis naudojosi savo biologine pavarde. Markas Antonijus vėliau apkaltino Oktavianą gavus įvaikinimą už seksualines paslaugas, bet Svetonijus teigė, kad tai – šmeižtas.

Oktavianui patekti į Romos politinės hierarchijos viršūnę reikėjo daug pinigų. Šiltai sutiktas Cezario karių Brundisijuje, pareikalavo dalies pinigų, kurie buvo Cezario paskirti ruošiamam karui su Partija Artimuosiuose Rytuose. Tai buvo 700 mln. sestercijų. Senatas, tyręs valstybinių lėšų dingimą, nieko nesiėmė prieš Oktavianą, nes jis tuos pinigus panaudojo suburti armiją prieš Antonijų, didžiausią Senato priešą. Oktavianas taip pat pasisavino Romos rytinių provincijų metinį mokestį be niekieno leidimo. Jis pradėjo rinkti asmeninę armiją remdamasis Cezario veteranais ir kariais, kurie buvo skirti kariauti su partais bei pabrėždamas, kad yra Cezario įpėdinis. Žygiuodamas į Romą jis į savo pusę patraukė Kampanijoj buvusius veteranus. Birželio mėnesį jis turėjo 3 tūkst ištikimų veteranų ir kiekvienam mokėjo 500 denarų algą.

XX a. Augusto piešinys.

Augustas atvyko į Romą 44 m. pr. m. e. gegužės 6 d. ir rado konsulą Marką Antonijų, buvusį Cezario kolegą, sudariusį nerimastingą taiką su jo žudikais. Jie suteikė bendrą amnestiją gegužės 17 d., bet Antonijui pavyko daugumą jų išvyti iš Romos. Taip atsitiko dėl jo „uždegančios“ kalbos per Cezario laidotuves, nukreipusios minios pyktį ant žudikų. Antonijus ir Oktavianas pradėjo konkuruoti dėl Cezarį rėmusios frakcijos lyderio vietos. Markas Antonijus prarado daug paramos iš pradžių priešinęsis Cezario sudievinimui. Oktavianui nesisekė iš Antonijaus atgauti Cezario turto, bet jis per vasarą patraukė Cezario rėmėjus į savo pusę. Rugsėjo mėnesį optimatų oratorius Markas Tulijus Ciceronas pradėjo savo kalbom užsipulti Antonijų, nes jame įžvelgė didžiausią Senato priešą. Kadangi Romoje jis tapo nepopuliarus, o konsulo pareigų laikas artėjo į pabaigą, Markas Antonijus bandė priimti įsakymą, kad save paskirtų Cizalpinės Galijos, kurią valdė Decimas Brutas, valdytoju. Tuo tarpu Oktavianas kaupė savo armiją ir lapkričio 28 d. papirko du Marko Antonijaus legionus pereiti į savo pusę. Tai matydamas Antonijus, Senato palengvėjimui, pabėgo į Cizalpinę Galiją, kuri turėjo būti jam perduota sausio 1 d.

Pirmasis konfliktas su Antonijumi

Kai Decimas Brutas atsisakė perduoti Cizalpinę Galiją, Antonijus jį apgulė Mutinoje. Senato sprendimus nutraukti smurtą Markas Antonijus ignoravo, nes Senatas neturėjo armijos. Tai buvo galimybė pasireikšti Oktavianui. Ciceronas taip pat gynė Oktavianą nuo Antonijaus patyčių dėl žemos kilmės, jis teigė, kad „mes neturime nuostabesnio tradicinio pamaldumo pavyzdžio jaunimo tarpe“. Tai buvo, pasak Cicerono, jo atsakas Antonijui, kuris pasakė Oktavianui: „tu, berniuk, už viską skolingas savo vardui“. Tad Cicerono pastangomis Oktavianas 43 m. pr. m. e. sausio 1 d. tapo senatoriumi ir jam buvo suteikta teisė balsuoti su buvusiais konsulais. Be to jam buvo suteiktas imperium (vadovavimo galia), legalizuojantis jo armiją. Senatas pavedė jam ir abiem konsulams Hircijui bei Pansai kariauti su Antonijumi. 43 m. pr. m. e. balandžio mėnesį Antonijus buvo nugalėtas Forum Galoro ir Mutinos mūšiuose ir atsitraukė į Transalpinę Galiją. Tačiau abu konsulai mūšyje žuvo ir Oktavianas tapo vieninteliu armijos vadu.

Senatas stengėsi pergalių nuopelnus priskirti Decimui Brutui ir bandė jam perduoti konsulų legionus, bet Oktavianas pasipriešino. Jis pasiliko Po slėnyje ir atsisakė daugiau kariauti su Antonijumi. Liepos mėnesį centurionai, pasiųsti į Romą, reikalavo Oktavianą paskirti konsulu, nes Hircijaus ir Parsos vietos buvo laisvos. Jie taip pat reikalavo panaikinti dekretą, skelbiantį Antonijų visuomenės priešu. Kai jam buvo atsakyta jis nužygiavo į Romą su aštuoniais legionais. Jis nesutiko karinio pasipriešinimo ir 43 m. pr. m. e. rugpjūčio 19 d. jis išrenkamas konsulu su giminaičiu Kvintu Pedijum. Tuo tarpu Antonijus sudarė sąjungą su Lepidu.

Antrasis triumviratas

43 m. pr. m. e. spalio mėnesį Oktavianas, Antonijus ir Lepidas susitiko prie Bolonės sudaryti II triumviratą. Proskripcijomis ir teroru triumvirai susidorojo su savo priešininkais. 300 senatorių ir 2000 raitelių buvo paskelbta nusikaltėliais, o jų žemė buvo atimta. Nespėję pabėgti buvo nužudyti. Šios proskripcijos iš dalies aiškinamos pinigų poreikiu artėjančiam konfliktui su Marku Junijum Brutu ir Gajum Kasijum Longinu. Už esančiųjų sąrašuose areštą buvo apdovanojama. Visa tai buvo daugiau nei žudikų ir jų sąjungininkų medžioklė. Iš pradžių Oktavianas priešinosi proskripcijoms, nes norėjo išsaugoti savo sąjungininko Marko Tulijaus Cicerono gyvybę (jis buvo sąraše). Tačiau Antonijaus neapykanta Ciceronui buvo nepajudinama ir Ciceronas tapo aplinkybių auka. Respublikos senatorių mirtys leido triumviratui tuščias vietas užpildyti rėmėjais. XX a. istorikai tai vadina „Romos revoliucija“, nes ji sukėlė toli siekiančių pasekmių.

42 m. pr. m. e. sausio 1 d. Senatas pripažino Cezarį Romos valstybės dievybe, „Divus Iulius“. Oktavianas tuo naudojosi, pabrėždamas, kad yra Divi filius (Dievo sūnus).

Antonijus ir Oktavianas nusiuntė prieš Cezario žudikus 28 legionus. Makedonijoje dviejuose mūšiuose prie Filipų 42 m. pr. m. e. spalio mėnesį jie sumušė respublikonų Bruto ir Kasijaus kariuomenę ir jie nusižudė. Vėliau Antonijus naudojosi šiuos mūšius kaip pavyzdžius pažeminti Oktavianą, nes juos laimėjo Antonijaus kariai. Be to jis skelbė Oktavianą esant bailiu, nes jis tiesioginį vadovavimą armijai patikėjo Markui Vipsanijui Agripai.

Po mūšio Antrasis triumviratas pasidalino teritorijas: Oktavianui atiteko Galija, Ispanija, Italija, Antonijus iškeliavo į Egiptą, kur tapo Kleopatros sąjungininku, o Lepidui atiteko Afrikos provincija. Oktavianas turėjo nuspręsti kur Italijoje apgyvendinti dešimtis tūkstančių Makedonijos kampanijos veteranų, kurie turėjo būti paleisti. Panašus skaičius už respublikonus kovojusių veteranų, galėjusių lengvai pereiti pas Oktaviano priešus, irgi reikalavo žemės. Nebuvo pakankamai valstybės kontroliuojamos žemės, tad Oktavianui liko dvi išeitys: įpykdyti daug romėnų konfiskuojant jų žemes ar įpykdyti daugybę kareivių, kurie galėtų sudaryti jam galingą opoziciją. Jis nusprendė, kad kareiviai svarbesni ir tai paveikė 18 romėnų miestų, kurių gyventojai buvo visiškai ar dalinai iškeldinti.

Maištai ir vedybinės sąjungos

Nepasitenkinimas Oktaviano iškeldinimo politika daugelį padrąsino paremti Liucijų Antonijų, Marko Antonijaus brolį, kurį rėmė Senato dauguma. Tuo tarpu Oktavianas paprašė skyrybų su žmona Klodija Pulchra, Fulvijos ir jos pirmo vyro Publijaus Klodijaus Pulcherio dukra. Kadangi jų santuoka niekada nebuvo galutinai įteisinta, jis gražino Klodiją motinai. Fulvija, Marko Antonijaus žmona, nusprendė imtis veiksmų. Kartu su Liucijum Antonijum ji sutelkė Italijoj armiją kautis prieš Oktavianą. Tai buvo politinis ir karinis lošimas, nes karių algos priklausė nuo triumvirato. Liucijus ir jo sąjungininkai buvo greitai apsupti Perusijoje (dabar Perudžija) ir Oktavianas juos privertė pasiduoti 40 m. pr. m. e. pradžioje. Liucijaus ir armijos buvo pasigailėta, nes jis buvo Marko Antonijaus, Rytų valdovo, giminaitis, o Fulvija buvo ištremta į Sicioną. Tačiau Oktavianas neparodė gailesčio daugybei Liucijaus sąjungininkų, kovo 15 d., per Cezario mirties metines jis paskyrė mirties bausmę 300 senatorių ir raitelių, kurie buvo Liucijaus rėmėjai. Perusija buvo apiplėšta ir sudeginta kaip perspėjimas. Šis įvykis sutepė Oktaviano karjerą ir jį daug kas kritikavo, tarp jų to meto poetas Sekstas Propercijus.

Sekstas Pompėjus, Pirmojo triumvirato nario sūnus ir vis dar išdavikas generolas po Cezario pergalės prieš Pompėjų, įsikūrė Sicilijoje ir Sardinijoje, po Antrojo triumvirato susitarimo 39 m. pr. m. e. Antonijus ir Oktavianas rungtyniavo dėl sąjungos su Pompėjum, kuris, ironiška, buvo respublikonų, o ne Cezario frakcijos narys. Oktavianas pasiekė laikiną sąjungą vedęs Skriboniją, Liucijaus Skribonijaus Libono, Pompėjaus rėmėjo ir uošvio, dukterį. Ji pagimdė vienintelį biologinį Oktaviano vaiką, Juliją, kuri gimė jų skyrybų dieną, kad Oktavianas galėtų vesti Liviją Drusilą nepraėjus nė metams po santuokos su Skribonija pradžios.

Tuo metu Egipte Markas Antonijus tapo Kleopatros meilužiu ir jie susilaukė trijų vaikų: Aleksandro Helijaus, Kleopatros Selenės II ir Ptolemėjaus Filadelfo. Pastebėjęs prastėjančius santykius su Oktavianu, jis paliko Kleopatrą ir su didele armija išplaukė į Italiją 40 m. pr. m. e., kur apgulė Brundisijų. Tačiau šis konfliktas abiem buvo netinkamas: centurionai, tapę svarbia politine figūra, atsisakė kautis, o legionai jiems pritarė. Tuo metu Sicione nuo staigios mirties mirė Fulvija, kai Antonijus keliavo su ja susitikti. Dėl Fulvijos mirties ir centurionų maišto abu triumvirato nariai susitaikė pasirašydami Brundisijaus sutartį. Lepidas liko Afrikoj, Oktavianas Vakaruose, o Antonijus Rytuose, tačiau Italija buvo atvira visiem, norintiems joje rinkti karius. Ši sąlyga Antonijui buvo bereikšmė, nes jis valdė Rytus. Sutvirtinti sąjungą Oktavianas atidavė seserį Oktaviją Markui Antonijui į žmonas ir ji nuo jo susilaukė dviejų dukterų, kurias pavadino Antonijomis.

Karas su Pompėjumi

Pompėjaus denaras, skirtas pergalei prieš Oktaviano flotilę.

Sekstas Pompėjus kėlė grėsmę Oktavianui stabdydamas javų siuntas į Italiją. Pompėjaus sūnus buvo admirolas atsakingas už tai, kad Italijoje kiltų badas. Laikinas susitarimas buvo pasiektas 39 m. pr. m. e. Misene. . Romos valdos dabar buvo padalintos tarp Oktaviano Vakaruose ir Marko Antonijaus Rytuose.. Vienas iš Pompėjaus admirolų jį išdavė ir perdavė Oktavianui Korsiką ir Sardiniją, bet jam vis dar reikėjo Antonijaus paramos prieš Pompėjų. Antonijus jį parėmė ir Antrasis triumviratas buvo pratęstas penkeriems metams skaičiuojant nuo 37 m. pr. m. e. Markas Antonijus taip pasielgė, pats norėdamas gauti paramą karui su partais Artimuosiuose Rytuose, kad atkeršytų už romėnų pralaimėjimą prie Karės 53 m. pr. m. e. Tarento susitarime Antonijus pažadėjo Oktavianui 120 laivų kovai su Pompėjum, o jis Markui Antonijui turėjo atsiusti 20 tūkst. legionierių kovai su partais. Tačiau Oktavianas atsiuntė tik dešimtadalį žadėtų karių, tyčinė provokacija, kurios Antonijus nepamiršo, kai jie susitiko mūšio lauke po šešerių metų.

Oktavianas ir Lepidas pradėjo operaciją prieš Sekstą Sicilijoje 36 m. pr. m. e. Nepaisant kliūčių, Agripa sunaikino beveik visą Seksto Pompėjaus flotilę Naulocho mūšyje 36 m. pr. m. e. rugsėjo 3 d. Sekstas su likusiais kariais pabėgo į Rytus, bet vienas Antonijaus generolas jį pagavo Milete ir įvykdė mirties bausmę 35 m. pr. m. e. Lepidas ir Oktavianas surinko pasidavusius Pompėjaus karius, todėl Lepidas pasijuto pakankamai galingu, kad pareikalautų Sicilijos sau ir įsakytų Oktavianui išvykti. Tačiau Lepido kariai perėjo pas Oktavianą, nes buvo nuvarginti kovų, o Oktaviano pažadai buvo labai viliojantys. Lepidas pasidavė Oktavianui, jis išliko pontifex maximus (šventikų koledžo galva), bet buvo išmestas iš triumvirato, o jo karjera pasibaigė, kai jis buvo ištremtas į Cape Circei vilą Italijoje. Romos valdos dabar buvo padalintos tarp Oktaviano Vakaruose ir Marko Antonijaus Rytuose. Kad palaikyti stabilumą savo valdose Oktavianas užtikrino piliečių teisę į jų turtą. Šįkart paleidžiamus karius jis įkūrė už Italijos ribų, o 30 tūkst vergų, kurie buvo pabėgę pas Pompėjų, kad stotų į armiją ir laivyną, gražino romėnams šeimininkams.

Karas su Antonijum

Antonijus ir Kleopatra, Lawrence Alma-Tadema paveikslas.

Tuo tarpu paaiškėjo, kad Marko Antonijaus karas su partais yra jam nesėkmingas. Tai sutepė jo kaip lyderio įvaizdį, o tik 2 tūkst. legionierių, atsiųstų su Oktavija vargiai papildė jo pajėgas. Antra vertus, Kleopatra galėjo atstatyti jo armijos jėgą ir jis buvo jos meilužiu, tad jis nusiuntė Oktaviją atgal į Romą. Nors Antonijus galvojo atstatyti armiją, šis įvykis išėjo į naudą Oktavianui, kuris pradėjo skelbti propagandą, kad Antonijus nebėra romėnas, nes atsisakė teisėtos romėnų sutuoktinės dėl „rytietiškos meilužės“. 36 m. pr. m. e. Oktavianas sugalvojo politinę gudrybę, kad atrodytų mažiau autokratiškas, o Antonijus didesnis piktadarys: jis paskelbė, kad pilietiniai karai baigėsi ir jis nustos būti triumvirato nariu, jei Antonijus padarys taip pat, bet šis atsisakė. Kai romėnų kariai užėmė Armėniją 34 m. pr. m. e. Antonijus padarė savo sūnų Aleksandrą Helijų jos valdovu. Jis suteikė Kleopatrai „Karalių karalienės“ titulą. Oktavianas įtikinėjo Romos senatą, kad šiuo poelgiu Antonijus ketina sumažinti Romos pranašumą. Kai Oktavianas tapo konsulu 33 m. pr. m. e. sausio 1 d., Senato sesiją pradėjo aistringa ataka prieš Antonijaus pomėgį suteikinėti giminaičiams titulus. Konsulai ir senatoriai perėjo į Antonijaus pusę netikėdami propaganda (kuri buvo tiesa), bet daug Antonijaus rėmėjų perėjo į Oktaviano pusę 32 m. pr. m. e. rudenį. Tarp šių dezertyrų buvo Munacijus Plankas ir Markas Ticijus, kurie suteikė Oktavianui informacijos, patvirtinančius jo kaltinimus prieš Antonijų. Įsiveržęs į nekaltųjų vestalių prieglobstį, jis privertė jų vyriausiąją šventikę atiduoti jam slaptą Antonijaus testamentą, kuriame romėnų užkariautos teritorijos būtų atiduotos kaip karalystės jo sūnums. Be to jis planavo pastatyti kapą Aleksandrijoje jam ir jo karalienei. 32 m. pr. m. e. pabaigoje Senatas oficialiai panaikino Antonijaus konsulo įgaliojimus ir paskelbė Kleopatrai karą.

Akcijaus mūšis, Lorenzo Castro paveikslas, 1672 m., Nacionalinis jūrų muziejus, Londonas.

Oktavianas laimėjo įžanginę pergalę 31 m. pr. m. e. pradžioje, kai Agripos vadovaujamas laivynas sėkmingai perkėlė karius per Adrijos jūrą. Kai Agripa atkirto Kleopatros ir Antonijaus pagrindinių pajėgų tiekimą jūra, Oktavianas išsilaipino žemyne priešais Korkyros (dabar Korfu) salą ir patraukė į pietus. Apsupti jūroj ir sausumoj Antonijaus kariai pradėjo dezertyruoti pas Oktavianą kiekvieną dieną. Desperatiškai bandydama pralaužti jūrinę blokadą Antonijaus flotilė plaukė per Akcijaus įlanką vakariniame Graikijos krante. Ten ji susidūrė su didesne iš mažesnių ir manevringesnių laivų sudaryta Agripos flotile. Agripos ir Antonijaus vadovaujamos flotilės susidūrė Akcijaus mūšyje 31 m. pr. m. e. rugsėjo 2 d. Antonijaus flotilė pralaimėjo šį mūšį, dalinai ir dėl Kleopatros vadovaujamos egiptiečių flotilės, kuri buvo netoliese, bet visai nedalyvavo mūšyje ir netikėtai pasitraukė iš mūšio lauko, pasinaudojus tinkama vėjo kryptimi. Antonijus, tai pamatęs, persėdo į greitesnį laivą ir nusivijo Kleopatrą, po šito dalis Antonijaus laivyno taip pat stengėsi ne kovoti, o pasitraukti iš kovos ir tik pagrindinės pajėgos įnirtingai priešinosi. Oktavianas juos persekiojo ir po antro pralaimėjimo Aleksandrijoje 30 m. pr. m. e. rugpjūčio 1 d. Antonijus nusižudė susmukdamas ant kardo, o Kleopatra buvo paimta į nelaisvę, kur nusižudė, įkandus nuodingai gyvatei. Oktavijus liepė užmušti Cezarioną (jam priskiriamas teiginys „du cezariai yra per daug“), nes jis galėjo padaryti politinę karjerą naudodamasis tuo, kad yra Cezario sūnus, o Antonijaus vaikų buvo pasigailėta. Nors priemonės žiaurios, bet Markas Antonijus puikavosi vaiku kaip Cezario įpėdiniu, menkindamas Oktavianą. Anksčiau Oktavijus negailestingumu kariniams priešininkams ir kitais poelgiais buvo užsitraukęs romėnų nemalonę, bet jis buvo liaupsinamas už tai, kad atleido priešams po Akcijaus mūšio.

Oktavianas tampa Augustu

Augusto įtakoje esantis Senatas paskelbė karą Antonijui ir Kleopatrai ir 31 m. pr. m. e. jūrų mūšyje prie Akcijaus (Graikija) Augusto vadas Agripa nugalėjo Antonijų ir Egipto karalienę Kleopatrą VII. 30 m. pr. m. e. Augustas užėmė ir Egiptą; Antonijus ir Kleopatra nusižudė. Kadangi iš triumvirato jau buvo pašalintas Lepidas, Augustas tapo vieninteliu visos imperijos valdovu.

Grįžus į Romą Senatas 29 m. pr. m. e. paskelbė jį amžinuoju imperatoriumi, pripažino jį vyriausiuoju kariuomenės vadu. Faktiškai į jo rankas pateko visa valdžia, tačiau Augustas rėmėsi respublikonų partija, kuri buvo nuvertusi Cezarį ir jam pačiam padėjo įveikti Antonijų. Jis nesirengė gaivinti Cezario ir Antonijaus sumanytosios absoliutinės helenistinio pobūdžio imperijos. Augustas stengėsi į savo pusę patraukti ne tik kariuomenę, bet ir tautą bei Senatą, norėjo absoliutiškai, bet konstituciškai, respublikoniškai valdyti kraštą. Senato išrinktas cenzoriumi 28 m. pr. m. e. peržiūrėjo senatorių sąrašą ir papildė jį savo šalininkais. Į Senatą Augustas įtraukė ir asmenis iš provincijų.

Principatas

27 m. pr. m. e. naujasis Senatas suteikė jam vyriausiąją prokonsulo valdžią visose provincijose, kurias reikėjo ginti nuo priešų ir sausio 16 d. senatoriaus Munacijaus Planko iniciatyva suteikė Oktavianui Augusto (religinę potekstę turinti sąvoka, lot. šventasis) prievardį. Augustas faktiškai įgijo visą karinę, civilinę ir religinę valdžią. 23 m. Augustas iš Senato gavo ir konsulo bei tautos tribūno valdžią (t. y. galėjo panaikinti kiekvieno magistrato įsakymus), teisę skelbti ediktus. 12 m., po Lepido mirties, Augustas tapo ir vyriausiuoju žyniu (pontifex maximus).

Formaliai Augustas tebebuvo respublikos magistratas, kuriam tautai atstovaujantis Senatas buvo pavedęs svarbiausias magistratūras, ir kuris dalinosi valdžia su Senatu. Faktiškai princepso (pirmojo senate) valdžia (pagal tai ir santvarkos pavadinimas – pricipatas) mažai tesiskyrė nuo absoliutinės. Šią valdžią rėmė didelė nuolatinė kariuomenė (25 legionai ir pagalbiniai raitelių pulkai, iš viso apie 300 000 karių) ir paties imperatoriaus gvardija (apie 9000 pretorionų ir 200 raitelių), dislokuota Romoje. Naujų užkariavimų Augustas nesiekė, tik gynė ir stiprino imperijos sienas. Agripos ir Augusto posūniai Tiberijus ir Druso buvo geriausi Augusto kariuomenės vadai. Azijoje Augustas susitaikė su partų valdovu (20 m. pr. m. e.). Europoje sustiprino Dunojaus ir Reino sienas, iš dalies atgaivino, iš dalies iš naujo įsteigė Retijos, Vindelicijos, Noriko, Panonijos ir Dalmatijos provincijas. Nesėkmingas Augustui buvo tik karas su germanais. Po sėkmingų Druso ir Tiberijaus žygių į Germaniją 12-9 m. pr. m. e., Teutoburgo miške (9 m. e. m.) Arminijus sumušė Varo vadovaujamą kariuomenę ir romėnai anapus Reino nebežygiavo.

Daugiausia Augustas rūpinosi suiručių metu nukentėjusios imperijos atgaivinimu ir tvarkymu. Pats per savo įgaliotinius jis valdė jam pavestas pasienio provincijas ir Egiptą, o Senato padedamas visas centrines provincijas ir Italiją. Išvaikius piratus atgijo prekyba Viduržemio jūroje, sustiprėjo gamyba ir ėmė augti miestai. Turtingiausiu visoje imperijoje žemės savininku tapęs Augustas ėmė gaivinti smulkiųjų žemdirbių sluoksnį. Steigė kolonijas ir tiesė kelius.

Augustas stengėsi atgaivinti Romos religiją ir globojo literatūrą, kuri tuo metu suklestėjo (kūrė Horacijus, Ovidijus, Vergilijus).

Šeima

Buvo vedęs tris žmonas: Klodiją, Skriboniją ir Liviją, tačiau tik su antrąja žmona turėjo dukterį Juliją, kuri pirma ištekėjo už Augusto sesers sūnaus Marcello, vėliau už Agripos ir paskiausiai už Augusto posūnio, Livijos sūnaus Tiberijaus. Julijos vaikams ir antram Livijos sūnui Drusui mirus, Augustas buvo priverstas savo įpėdiniu paskirti Tiberijų.

Šaltiniai

• Eck, Werner; translated by Deborah Lucas Schneider; new material by Sarolta A. Takács. (2003) The Age of Augustus. Oxford: Blackwell Publishing (hardcover, ISBN 978-0-631-22957-5; paperback, ISBN 978-0-631-22958-2).
• Eder, Walter. (2005). "Augustus and the Power of Tradition", in The Cambridge Companion to the Age of Augustus (Cambridge Companions to the Ancient World), ed. Karl Galinsky, 13–32. Cambridge, MA; New York: Cambridge University Press (hardcover, ISBN 978-0-521-80796-8; paperback, ISBN 978-0-521-00393-3).
• Lietuviškoji enciklopedija II t.- Kaunas: Spaudos Fondas, 1934.- p.111-2.
• Rowell, Henry Thompson. (1962). The Centers of Civilization Series: Volume 5; Rome in the Augustan Age. Norman: University of Oklahoma Press. ISBN 978-0-8061-0956-5
• Scullard, H. H. (1982) [1959]. From the Gracchi to Nero: A History of Rome from 133 B.C. to A.D. 68 (5th leid.). London; New York: Routledge. ISBN 978-0-415-02527-0.
• Suetonius, Gaius Tranquillus (2013) [1913]. Thayer, Bill (red.). The Lives of the Twelve Caesars. J. C. Rolfe, trans. University of Chicago. Original publisher Loeb Classical Library.
• Suetonius, Gaius Tranquillus (1931). Lives of the Twelve Caesars. New York: Modern Library.

Nuorodos

• Augustas Archyvuota kopija 2007-09-12 iš Wayback Machine projekto.

Romos imperatorius
Anksčiau valdė: -	Augustas (27 m. pr. m. e.-14) Julijų–Klaudijų dinastija	Vėliau valdė: Tiberijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.