Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei | |
 | |
| Trumpinys | NSDAP |
|---|---|
| Pirmininkas | Anton Drexler (1920–1921) |
| Fiureris | Adolf Hitler (1921–1945) |
| Partijos ministras | Martin Bormann (1945) |
| Įkurta | 1920 m. vasario 24 d. |
| Panaikinta | 1945 m. spalio 10 d. |
| Pirmtakė | Vokietijos darbininkų partija |
| Būstinė | Miunchenas, Vokietija |
| Jaunimo organizacija | Hitlerjugendas |
| Narių skaičius | 8,5 mln. (1945)[1] |
| Politinė ideologija | Nacionalsocializmas |
| Politinė pozicija | Kraštutinė dešinė[2][3] |
| Spalvos | Juoda Balta Raudona Ruda |
| Šūkis | „Ein Volk, ein Reich, ein Führer“ (neoficialus) |
| Partijos vėliava | |
 | |
Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP), dar vadinama nacionalsocialistų partija arba nacių partija – Vokietijos kraštutinių dešiniųjų politinė partija, veikusi 1920–1945 m. NSDAP tapo vienintele teisėta partija nacizmo laikotarpiu (1933–1945). Partija kūrė ir palaikė nacizmo ideologiją, rėmė Adolfą Hitlerį.
1945 m. partija buvo uždrausta ir paleista, jos turtas konfiskuotas, o 1946 m. paskelbta nusikalstama organizacija.
Istorija
redaguotiĮkūrimas ir uždraudimas 1923 m.
redaguotiNSDAP buvo įkurta pervadinus Vokietijos darbininkų partiją (DAP) 1920 m. vasario 24 d. Įkūrimo ceremonija įvyko Miuncheno užeigoje „Hofbräuhaus am Platzl“. Tą pačią dieną partija paskelbė 25 punktų programą, kurioje reikalavo lygybės vokiečių tautai, pakeisti Versalio taikos sutarties sąlygas Vokietijai, atimti pilietybę žydų tautybės asmenims, kvietė stiprinti tautos dvasią ir vienybę. Netrukus partija pradėjo išduoti narių pažymėjimus. Kadangi ši nauja politinė jėga nenorėjo likti nepastebėta maža partija, pirmasis nario pažymėjimas prasidėjo numeriu 501. Adolfas Hitleris gavo pažymėjimą su numeriu 555.[4] Iki 1923 m. partijai pavyko iškovoti palaikymą tik Bavarijoje, todėl 1923 m. lapkričio 9 d. partija pamėgino suorganizuoti pučą (vėliau pavadintą „Alaus puču“) ir užimti valdžią, tačiau pučas žlugo.
Žlugus mėginimui užimti valdžią, nacionalsocialistų partiją 1923 m. lapkričio 23 d.[5] kartu su Vokietijos komunistų partija ir Vokiečių tautos laisvės partija uždraudė generolas Hans von Seeckt. NSDAP turtas buvo konfiskuotas, būstinė Miunchene uždaryta, o austras Hitleris buvo suimtas. Nors ir uždrausta, NSDAP 1924 m. Reichstago rinkimams sudarė koaliciją su Vokiečių tautos laisvės partija.
Reorganizacija 1924–1930 m.
redaguotiPaleistas iš kalėjimo Adolfas Hitleris 1924 m. gruodžio mėn. nutraukė koaliciją su Vokiečių tautos laisvės partija ir pradėjo kurti naująją NSDAP „fiurerio politiką“. 1925 m. partija buvo įkurta iš naujo. Iki 1928 m. Reichstago rinkimų partija buvo viena iš daugelio mažų antisemitinių ir nacionalistinių partijų, bet per rinkimus netikėtai iškilo kaip nauja politinė jėga. 1929 m. partija jau buvo labai gerai žinoma, nes kartu su Vokiečių nacionaline liaudies partija ir Plieno šalmo sąjunga organizavo kampaniją prieš reparacijų mokėjimą pagal Versalio sutarties sąlygas (Young-Plan).
Prie partijos ir jos lyderio A. Hitlerio populiarėjimo prisidėjo ir to meto Vokietijoje įtakingo leidėjo Alfredo Hugenbergo leisti laikraščiai. Nepaisant pastangų 1929 m. partiją palaikė tik 15 proc. rinkėjų. NSDAP rinkimų kampanijai lėšų mažai skyrė ir didieji pramonininkai, išsigandę „socializmo“ termino partijos pavadinime. Lėšų partija sulaukė daugiau iš viduriniojo verslininkų sluoksnio bei iš ganėtinai didelio nario mokesčio.
1925–1930 m. partijos narių skaičius išaugo nuo 27 000 iki 130 000. NSDAP populiarėjimui padėjo ir pasaulinė ekonominė krizė ir didėjantis žmonių skurdas ir nusivylimas, lėmęs, kad vis labiau įsigalėjo antikapitalizmas, antiliberalizmas ir antisemitizmas. Jau 1926 m. buvo įvestas oficialus pasveikinimas Hitleriui (iškeliama dešinė ranka akių aukštyje ir garsiai ištariama „Heil Hitler“ („Tegyvuoja Hitleris“) arba „Sieg Heil“ („Tegyvuoja pergalė“), o jei buvo sveikinamas pats Hitleris, buvo tariami žodžiai „Heil mein Führer“ („Sveiki, mano fiureri“) arba „Mein Führer“ („Mano fiureri“), o Hitleris imtas vadinti fiureriu (vok. Führer – vadas).
Nepavykus laimėti rinkimuose (NSDAP surinko tik 2,6 proc. rinkėjų balsų), buvo duotas nurodymas visiems partijos skyriams sumažinti antisemitizmo propagandą. Tačiau partija pradėjo neramumus gatvėse, ragino stoti į SA, o jaunimą – į Hitlerjugend organizaciją. NSDAP politikai nusprendė, kad darbininkų paramos jiems reikia mažiau ir atsigręžė į valstiečius, amatininkus ir smulkiuosius verslininkus, taip pat bandė gauti pasitikėjimo tarp studentų ir valstybės tarnautojų.
Po 1930 m.
redaguotiPagal Veimaro Konstitucijos 25 straipsnį prezidentas Paul von Hindenburg paleido Reichstagą ir tuo labai pasitarnavo nacionalsocialistų partijai. 1930 m. rugsėjo 14 d. Reichstago rinkimuose NSDAP gavo 18,3 proc. rinkėjų balsų ir tapo antrąja stipriausia partija parlamente po SPD. Nepaisant gautų daugybės vietų parlamente, ši partija ir toliau buvo laikoma opozicine.
Tuo pat metu Vokietijoje vis labiau populiarėjo idėjos sugrąžinti valstybės didybę ir buvusią Vokietijos imperijos šlovę ir galią, įtakingi asmenys pramonėje reikalavo atmesti bet kokią socialistinę kryptį, o kariuomenėje – tobulinti ir didinti ginkluotę. Situaciją šalyje gerai matė Adolfas Hitleris ir tuo naudojosi kurdamas partijos strategiją.
1931 m. spalio mėn. NSDAP su Vokiečių nacionaline liaudies partija ir kitais nacionalistiniais judėjimais sukilo prieš Veimaro Respubliką, tačiau partijų bendradarbiavimas tęsėsi neilgai, nes po kelių mėnesių prasidėjo prezidento rinkimai, kuriame jos turėjo susikauti tarpusavyje. Hindenburg laimėjo tik iš antro karto, Adolfas Hitleris užėmė antrą vietą. Reichstago rinkimuose 1932 m. liepos 31 d. NSDAP tapo stipriausia partija Reichstage, tačiau tais pačiais metais ją ištiko krizė.
1933 m. NSDAP turėjo 850 000 narių.[reikalingas šaltinis]
Valdžioje nuo 1933 m.
redaguoti
1933 m. Reichstago rinkimuose NSDAP vėl nepavyko gauti absoliučios rinkėjų balsų daugumos (gavo 44 proc. balsų), tačiau ji sudarė koaliciją su kitomis mažesnėmis partijomis ir pasiekė reikiamą dviejų trečdalių balsų skaičių parlamente, kad galėtų išleisti įstatymą dėl visiškos valdžios perdavimo Hitleriui ir kitų partijų uždraudimo.
Taip susikūrė vienpartinė sistema, įtvirtinta 1933 m. gruodžio 1 d. įstatymu „Dėl partijos ir šalies vienybės užtikrinimo“ („Gesetz zur Sicherung der Einheit von Partei und Staat“). Netrukus partija turėjo jau daugiau kaip 2,5 mln. narių, kurių dauguma buvo pareigūnai arba valstybės tarnautojai, užėmę svarbias pareigas valstybėje, organizacijose, fabrikuose ir institucijose.
Nuo 1933 m. partijos simbolis – svastika – tapo visos šalies piliečių kasdienybe, o 1935 m. įstatymu buvo įtvirtintas kaip valstybės simbolis.
Tačiau partija nebuvo nacionalsocialistinės valstybės valdžios centras, o tik Adolfo Hitlerio diktatūros įrankis.
Partijos politika
redaguotiPartija sulaukė didelio palaikymo visuomenėje, nes skelbėsi esanti „mažo žmogaus“ partija[reikalingas šaltinis]. Pirmieji jos dėka priimti teisės aktai gynė skolininkus nuo kreditorių savivalės. Jos programoje taip pat buvo skelbiamos naujos idėjos švietimo srityje (kai kas netgi buvo įgyvendinta), pvz., buvo įvestos skatinimo ir globojimo priemonės gabiems vaikams.
Nepaisant siekių tobulinti visuomenę, partijos siekiai įvertinti žmones pagal biologinius kriterijus susilaukė nevienareikšmiško palaikymo. Tokios ideologijos atstovai, pvz., Julius Streicher ir Alfred Rosenberg rėmėsi socialiniu darvinizmu ir antisemitizmu, taip pat Wilhelm Marr, Karl Eugen Dühring, Houston Stewart Chamberlain, Paul de Lagarde, Theodor Fritsch ir kitų idėjomis.
1934 m. partijos dėka buvo pradėta valstybės finansų reforma. Vienas iš socialinių veiksnių, padėjęs populiarėti NSDAP, buvo kai kurios mokesčių lengvatos, pavyzdžiui, atleidimas nuo mokesčių už naktinį darbą ar darbą švenčių dienomis. Taip pat buvo padidintas neapmokestinamas minimumas.
Dėl rasinių-politinių motyvų žydai, romai ir Sinti neteko socialinių garantijų. Nuo 1941 m. prasidėjo masinis šių tautų asmenų persekiojimas ir žudynės, jų turtas buvo nusavinamas ir atiduodamas didžiajai visuomenės daliai (daugiausia vokiečiams).
Siekdami „socialinės gerovės“ partijos atstovai skelbė, kad tauta nebus soti, jei išlaikys naudos visuomenei nenešančius neįgalius asmenis (nesvarbu, kokios tautybės), todėl skatino eutanaziją. Kitų „visuomenei nenaudingų ir priešiškų“ socialinių sluoksnių ar grupių atstovams (pavyzdžiui, homoseksualams) grėsė patekti į koncentracijos stovyklas arba būti nužudytiems.
Partijos vadovai
redaguoti- Anton Drexler (1920 m. vasario 24 d. – 1921 m. liepos 29 d., vėliau garbės pirmininkas)
- Adolf Hitler (1921 m. liepos 29 d. – 1945 m. balandžio 30 d.)
- be vadovo (1945 m. balandžio 30 d. – 1945 m. spalio 10 d.)
Partijos uždraudimas
redaguotiŽlugus Trečiajam Reichui, 1945 m. spalio 10 d. Kontrolinės sąjungininkų tarybos įstatymu partija buvo uždrausta, o 1946 m. Niurnbergo tribunolas paskelbė ją nusikalstama organizacija.
Struktūra
redaguotiNacionalsocialistinė darbininkų partija buvo sudaryta piramidės principu: jos viršūnėje buvo pirmininkas, turėjęs visišką vadovavimo laisvę. Visi kiti postai partijoje priklausė nuo jo valios.
Partijai priklausė šios organizacijos:
- „Vokiečių merginų sąjunga“ (Bund Deutscher Mädel, BDM)
- „Hitlerio jaunimas“ (Hitler-Jugend, HJ)
- „Nacionalsocialistinė vokiečių docentų sąjunga“ (Nationalsozialistischer Deutscher Dozentenbund)
- „Nacionalsocialistinė vokiečių studentų sąjunga“ (Nationalsozialistischer Deutscher Studentenbund, NS-Deutscher Studentenbund, NSDStB)
- „NS moterys“ (NS-Frauenschaft, NSF)
- „Nacionalsocialistinis vairuotojų korpusas“ (Nationalsozialistisches Kraftfahrerkorps, NSKK)
- NSDAP skyriai užsienyje
- Waffen-SS
- Smogikų būriai (SA)
Rinkimų rezultatai
redaguotiReichstago rinkimai
redaguoti| Rinkimai | Balsai | % | Vietos | +/– | Pastabos |
|---|---|---|---|---|---|
| 1928 | 810 127 | 2,6 | 12 / 491
|
 12
|
|
| 1930 | 6 379 672 | 18,3 | 107 / 577
|
95
|
|
| 1932 lie. | 13 745 680 | 37,3 | 230 / 608
|
123
|
|
| 1932 lap. | 11 737 021 | 33,1 | 196 / 584
|
 34
|
Paskutiniai laisvi ir sąžiningi rinkimai. |
| 1933 kov. | 17 277 180 | 43,9 | 288 / 647
|
92
|
Pusiau laisvi, tačiau abejotini rinkimai. Paskutiniai daugiapartiniai rinkimai. |
| 1933 lap. | 39 655 224 | 92,1 | 661 / 661
|
373
|
Vienintelė teisėta partija. |
| 1936 | 44 462 458 | 98,8 | 741 / 741
|
80
| |
| 1938 | 44 451 092 | 99,0 | 813 / 813
|
72
|
Prezidento rinkimai
redaguoti| Rinkimai | Kandidatas | I turas | II turas | ||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Balsai | % | Vieta | Balsai | % | Vieta | ||
| 1925 | paremtas Liudendorfas (1,1%) | paremtas Hindenburgas (48,3%) | |||||
| 1932 | Adolfas Hitleris | 11 339 446 | 30,1 | 2 | 13 418 547 | 36,8 | 2 |
Dancigo folkstagas
redaguoti| Rinkimai | Balsai | % | Vietos | +/– |
|---|---|---|---|---|
| 1927 | 1 483 | 0,8 | 1 / 72
|
1
|
| 1930 | 32 457 | 16,4 | 12 / 72
|
11
|
| 1933 | 107 331 | 50,1 | 38 / 72
|
26
|
| 1935 | 139 423 | 59,3 | 43 / 72
|
5
|
Taip pat skaitykite
redaguotiIšnašos
redaguoti- ↑ McNab 2011, pp. 22, 23.
- ↑ Davidson 1997, p. 241.
- ↑ Orlow 2010, p. 29.
- ↑ John Toland: Adolf Hitler, I t. (1977), ISBN 3-404-61063-6, 139 psl.
- ↑ http://www.marxistische-bibliothek.de/klausen.html Archyvuota kopija 2007-11-16 iš Wayback Machine projekto.
Šaltiniai
redaguoti- Davidson, Eugene (1997). The Making of Adolf Hitler: The Birth and Rise of Nazism. University of Missouri Press. ISBN 978-0826211170. Suarchyvuota iš originalo 2015-09-27. Nuoroda tikrinta 2015-08-14.
- McNab, Chris (2011). Hitler's Masterplan: The Essential Facts and Figures for Hitler's Third Reich. Amber Books Ltd. ISBN 978-1907446962.
- Orlow, Dietrich (2010). The Nazi Party 1919–1945: A Complete History. Enigma Books. ISBN 978-0982491195. Suarchyvuota iš originalo 2015-10-01. Nuoroda tikrinta 2015-08-14.