1939 m. Vokietijos ultimatumas Lietuvai

1939 m. Vokietijos ultimatumas Lietuvai – nacistinės Vokietijos žodinis ultimatumas, Joachimo fon Ribentropo, užsienio reikalų ministro, 1939 m. kovo 20 d. perduotas Juozui Urbšiui, Lietuvos užsienio reikalų ministrui, keliaujančiam iš Romos į Lietuvą.

Reicho valdžia pareikalavo, kad Lietuva perduotų jiems Klaipėdos kraštą (vokiečių vadinamą Mėmelio teritorija), atskirtą nuo Vokietijos po Pirmojo pasaulinio karo, grasindama, kad kitu atveju Vermachto pajėgos įsiverš į Lietuvą ir nesustos iki pat Latvijos sienos. Toks Vokietijos žingsnis nebuvo netikėtas, sprendžiant pagal paskutinių kelerių metų vokiečių veiksmus Europos žemyne. Nuo pat Hitlerio atėjimo į valdžią tarp Lietuvos ir Vokietijos tvyrojo įtampa. Be to, Klaipėdos krašte, dėl augančios nacistų įtakos, ėmė kurtis įvairios nacistinės grupuotės, siekiančios susidoroti su Hitlerio politiniais varžovais bei vietinėmis etninėmis grupėmis (ypač žydais). Ultimatumas buvo pateiktas 5 dienos po Čekoslovakijos okupacijos.

1924 m. Klaipėdos konvencijos 4 signatarai, anksčiau pažadėję ginti Lietuvos suverenitetą Klaipėdos klausimu, ultimatumo metu Lietuvos neparėmė. Didžioji Britanija ir Prancūzija laikėsi nuolaidžiavimo politikos, o Italija ir Japonija, Vokietijos sąjungininkės, palaikė vokiečių interesus. 1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta priimti ultimatumą.

Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo paskutinis Vokietijos žingsnis jos ekspansinėje politikoje. Lietuva prarado svarbų ekonominį uostą. Šalyje smuko gyventojų patriotizmas ir pasitikėjimas savo valdžia. Ikikarinių įvykių atžvilgiu Tautų Sąjungai tai buvo dar vienas nelauktas žingsnis, problema.

Klaipėdos klausimas

Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo bendradarbiai. Sėdi iš kairės: V. Šaulinskis, J. Lėbartas, komiteto pirmininkas M. Jankus, J. Vanagaitis; stovi iš kairės: S. Darius, A. Ivaškevičius, A. Marcinkevičius, J. Pronckus. 1923 m. sausio 19 d.

Klaipėdos reikšmė, situacija

Klaipėda (vok. Memel) – svarbus prekybinis ir neužšąlantis uostas Baltijos jūroje, Klaipėdos sąsiauryje buvo atskirtas nuo Vokietijos 1919 m. Versalio sutarties 28 ir 99 straipsniais paskirtas administruoti Sąjungininkams. Klaipėdos krašto administraciją prisiėmė prancūzai, tačiau Lietuva siekė perimti jo kontrolę, teigdama, kad daugumą gyventojų Klaipėdos krašte sudarė lietuviai. Be to, tai buvo vienintelis Lietuvos priėjimas prie Baltijos jūros. Savo teises į kraštą pareiškė ir lenkai.

Klaipėdos sukilimas

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos sukilimas.

Atrodė, kad Tautų Sąjunga Klaipėdos kraštą pavers laisvąja sritimi (kaip kad padarė su Dancigu), tačiau Lietuvos valdžia ėmėsi iniciatyvos ir organizavo Klaipėdos sukilimą, kuriam vadovavo Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Jo pirmininku tapo Martynas Jankus.

Sukilimas prasidėjo 1923 m. sausio 9 d.

1923 m. sausio 15 d. sukilėliai užėmė Klaipėdą ir sudarė Erdmono Simonaičio vadovaujamą direktoriją.

1923 m. sausio 19 d. Šilutėje įvykusio Gelbėjimo suvažiavimo metu vienbalsiai buvo nutarta Klaipėdos kraštą autonomijos teisėmis prijungti prie Lietuvos. Seimas prisijungimą patvirtino.

Paminklas Sukilimui Klaipėdoje

1923 m. vasario 16 d. didžiųjų valstybių vyriausybės, norėdamos išvengti bet kokio konflikto, kadangi Vokietija ir Sovietinė Rusija palaikė Lietuvos interesus, Ambasadorių konferencijoje atidavė Klaipėdos kraštą Lietuvai, šitaip atsilygindamos už Vilniaus netekimą.

Prijungus Klaipėdos kraštą, Lietuvos plotas padidėjo 2 400 km², šalyje padaugėjo apytiksliai 141 000 gyventojų.^[1]

Nuo 1920 m. Lietuva ir Vokietija palaikė gerus santykius, nes juos vienijo bendras priešiškumas lenkams.^[2] 1928 m. po ilgų ir sudėtingų derybų, Lietuva su Vokietija pasirašė sutartį, kuria Klaipėda buvo priskirta Lietuvai.

Santykiai su Vokietija pablogėjo, kai XX a. 4-ajame dešimtmetyje Veimaro respubliką pakeitė Trečiasis Reichas. 1934 m. Lietuvos valdžia Klaipėdoje suėmė būrį pogrindyje veikusių nacistų, bandžiusių nuversti Lietuvos valdžią Klaipėdoje ir ją prijungti prie Vokietijos. Kaip atsaką į šį areštą, nacių valdžia paskelbė boikotą visam lietuvių agrikultūros importui į Vokietiją. Boikotas Suvalkijoje sukėlė ekonominę krizę; ūkininkai pradėjo rengti streikus. Vis dėlto po plebiscito Sare dauguma suimtųjų buvo amnestuoti. Dėl to labai nukentėjo Lietuvos prestižas užsienio ir vidaus politikoje.

Karo išvakarės

1938 m. Hitleris viešai pareiškė, kad Vokietija privalo atgauti Klaipėdos kraštą, kuris savo svarba Vokietijai nusileido tik Sudetų kraštui. Kai 1938 m. kovo 17 d. Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, Vokietija pasinaudojo nusilpusia Lietuvos padėtimi užsienio politikoje ir kovo 25 d. įteikė 11 punktų memorandumą, kuriuo reikalavo Klaipėdos krašte panaikinti karo padėtį, atsisakyti cenzūros ir apriboti Lietuvos skiriamų pareigūnų įgaliojimus. Lietuva nusprendė atidėti reikalavimų svarstymą, tikėdamasi, kad tarptautinė situacija jos atžvilgiu pagerės. Tuo metu Lietuva bandė pakoreguoti padėtį Klaipėdos krašte taip, kad vietiniai vokiečiai neturėtų nusiskundimų, tačiau veltui. Nacių propaganda ir įtaka regione padėtį vis blogino. Lietuvai neliko nieko kito, kaip tik sutikti su Vokietijos reikalavimais. Karo padėtis ir cenzūra buvo panaikintos lapkričio 1 d.

1938 m. gruodžio 11 d. rinkimuose į Klaipėdos krašto seimelį 25 vietas (iš 29) laimėjo vokiečiai ir tik 4 – lietuviai. Vokiečių nacistų judėjimo pirmininku Klaipėdoje tapo Ernestas Neumanas, vienas iš 1934 m. suimtų nacistų, veikusių pogrindyje. Neumanas reikalavo, kad Lietuvos valdžia leistų Klaipėdos krašto gyventojams pasirinkti, kuriai valstybei priklausyti: Vokietijai ar Lietuvai. Vokietija tuo tarpu tikėjosi, kad Lietuva pati savanoriškai atiduos Klaipėdos kraštą.

Ministrų kabineto pirmininko Vlado Mirono vyriausybė nieko negalėjo padaryti prieš nacistinės savivaldos Klaipėdos krašte sudarymą. Vyriausybė taip pat nebandė imtis jokių ryžtingų priemonių prieš nacistinių organizacijų veiklą.

Ultimatumo paskelbimas

Lietuvos valdžią pasiekė gandai, kad Vokietija kuria planus užgrobti Klaipėdos kraštą. Kaip tik tuo metu, iš Popiežiaus Pijaus XII inauguracijos grįžtantis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys sustojo Berlyne, kad išsiaiškintų viską apie tuos gandus. 1939 m. kovo 20 d. Joachimas fon Ribentropas susitiko su J. Urbšiu ir Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo buvo pareikalauta prie Rytų Prūsijos prijungti Klaipėdos kraštą, grasinant karine jėga. J. Urbšys perdavė informaciją Lietuvos vyriausybei. Vokietija leido suprasti, kad ji panaudos jėgą, jeigu Lietuva nepasirašys ultimatumo. Buvo aišku, kad bet kokie vokiečių nuostoliai tik pablogintų esama padėtį ir galėtų kainuoti nepriklausomybę.

Lietuva slaptai įspėjo 4 Klaipėdos konvencijos signatarus, kadangi be jų sutikimo negalėjo perduoti Klaipėdos krašto, tačiau jokio atsako nesulaukė. Prancūzija ir Didžioji Britanija laikėsi neutralumo politikos, nors ir palaikė Lietuvą, o Italija ir Japonija palaikė Vokietijos interesus. D. Britanija elgėsi taip pat kaip ir per Sudetų krašto krizę ir ketino toliau nuolaidžiauti Hitleriui, jei šis užpultų Lietuvą. Sovietų Sąjunga, nors ir palaikė Lietuvos interesus, nenorėjo bloginti padėties su Vokietija, su kuria stengėsi užvesti derybas dėl sąjungos. Kadangi JAV į Europos reikalus tada nesikišo, Lietuvai, neturinčiai jokios tarptautinės paramos, neliko nieko kito, kaip tik priimti ultimatumą.

Ultimatumas niekada nebuvo surašytas ant popieriaus ir neturėjo konkretaus termino, dėl ko kai kurie istorikai sumenkina jo reikšmę, apibūdindami jį kaip paprastas sąlygas ir reikalavimus.^[3]

Ultimatumo priėmimas

1939 m. kovo 22 d. J. Urbšys ir J. fon Ribentropas pasirašė sutartį, kuria Lietuva „savanoriškai" atidavė Klaipėdos kraštą Vokietijai.

I Straipsnis: Klaipėdos kraštas, atskirtas nuo Vokietijos Versalio sutartimi, nuo šiandien vėl prijungiamas prie vokiečių Reicho.

II Straipsnis: Klaipėdos kraštą turi palikti visi Lietuvos kariniai ir policijos daliniai. Lietuvos valdžia turi užtikrinti, kad evakuacijos metu, teritorija bus palikta tvarkinga.

Abi pusės skirs savo įgaliotinius tol, kol tai bus būtina, kurie galės tvarkyti Klaipėdos krašto administravimo perdavimą, nepriklausantį autonominiams valdžios organams.

Kitų klausimų, iškilusių dėl priklausomybės perdavimo, ypač dėl ekonomikos ir finansų bei dėl pareigūnų ir pilietybės, reglamentavimas yra paliekamas atskiroms institucijoms.

III Straipsnis: Kad patenkinti Lietuvos ekonominius poreikius, Klaipėdoje bus įkurta laisva Lietuvos ekonominė uosto zona. Detalės bus suderintos pagal nurodymus, pridėtus prie šio susitarimo.

IV Straipsnis: Kad sustiprinti jų [lietuvių] apsisprendimą ir apsaugoti gerus santykius tarp Vokietijos ir Lietuvos, abi pusės susitaria nepulti viena kitos, panaudojant jėgą, bei nepalaikyti jokios trečiosios jėgos, rodančios agresiją vienai iš minėtųjų valstybių.

V Straipsnis: Šis susitarimas tampa galiojančiu, jį pasirašius. Liudininkai, tarp kurių yra ir abejų pusių įgaliotiniai, pasirašę šią sutartį, paruošia dvigubą originalą, vokiečių ir lietuvių kalbomis.

1939 m. kovo 22 d., Berlynas^[4]

Vėlesni įvykiai

Dar neįsigaliojus ultimatumui, į Klaipėdą įžengė Vermachto daliniai. Kariniu laivu Deutschland atplaukė pats Hitleris ir Klaipėdoje pasakė trumpą kalbą. Flotilė, įplaukusi į Klaipėdos uostą susidėjo iš linijinio laivo Admiral Graf Spee, kreiserių Nürnberg, Leipzig ir Köln, dviejų eskadrinių minininkų eskadrų, trijų minininkų flotilių ir vienos tenderių flotilės. Lietuva tuo metu teturėjo tik vieną karinį laivą – „Prezidentas Smetona“. Kol vokiečiai šventė Klaipėdos krašto prijungimą prie Reicho, Europos politikai baiminosi, kad panašus likimas gali ištikti ir Gdansko teritoriją.

Dėl atitinkamų įvykių Lietuvos prezidento Antano Smetonos autoritetas užsienio politikoje sumenko: per kiek daugiau nei metus tai buvo jau antras Lietuvai pareikštas ir jos priimtas ultimatumas iš užsienio valstybių. Vokietijos ultimatumas išprovokavo politinę krizę šalies viduje: neaktyvi Vlado Mirono vadovaujama vyriausybė buvo pakeista kita, su generolu Jonu Černiu priešakyje. Pirmą kartą nuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, valdžioje atsirado žmonių iš opozicijos: Leonas Bistras iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos tapo švietimo ministru, o Jurgis Krikščiūnas iš Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos – žemės ūkio ministru.

Klaipėdos praradimas buvo skaudus smūgis Lietuvos ekonomikai. Iki 70 % užsienio prekybos keliavo per Klaipėdą. Klaipėdos kraštas užėmęs tik kelis procentus Lietuvos teritorijos sudarė trečdalį jos pramonės. Lietuva taip pat prarado ir savo investicijas į uosto infrastruktūrą. Maždaug 10 000 pabėgėlių (daugiausia žydų) kėlėsi į didžiąją Lietuvą ir prašė Lietuvos vyriausybės prieglobsčio.

Po Klaipėdos praradimo Vokietijos įtaka Lietuvoje sustiprėjo tiek, kad buvo atvirai nurodinėjama su kuo Lietuvai prekiauti ir su kuo ne. 1939 m. pabaigoje eksportas į Vokietiją sudarė apie 75 %, o importas iš Vokietijos – apie 86 % visos prekybos. Pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva buvo atiduota Vokietijai (tik vėliau, užkariavus Lenkiją, sutartis buvo pakoreguota ir beveik visa Lietuva buvo atiduota Sovietų Rusijai). Vokietija netgi siūlė Lietuvai prisidėti prie Lenkijos puolimo ir atsiimti Vilnių jėga, tačiau daugumai Lietuvos politikų, tarp jų ir A. Smetonai, abejojant galutine Hitlerio pergale, taip pat daugeliui politikų palaikant neutralumo politiką bei raginant Prancūzijos ir D. Britanijos diplomatams buvo priimtas neutralumo įstatymas, kuriam pritarė visos politinės jėgos.^[5]

Šaltiniai

↑ Gonschior, Andreas. „Das Memelgebiet Überblick“. Wahlen in der Weimarer Republik. Nuoroda tikrinta 2008-03-24.
↑ Eidintas, Alfonsas; Vytautas Žalys, Alfred Erich Senn (1999 m. rugsėjo mėn.). Ed. Edvardas Tuskenis (red.). Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918–1940 (Paperback leid.). New York: St. Martin's Press. p. 158. ISBN 0-312-22458-3.
↑ Gerutis, Albertas (1984). „Independent Lithuania“. In Ed. Albertas Gerutis (red.). Lithuania: 700 Years. translated by Algirdas Budreckis (6th leid.). New York: Manyland Books. pp. 247–249. ISBN 0-87141-028-1.
↑ „Text of the Agreement of Memel“. New York Times: 4. 1939-03-23.
↑ Č. Iškauskas. Galingųjų vizitai Lietuvoje: Napoleonas, Hitleris, Putinas

Nuorodos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Gonschior, Andreas. „Das Memelgebiet Überblick“. Wahlen in der Weimarer Republik. Nuoroda tikrinta 2008-03-24.

[2] Eidintas, Alfonsas; Vytautas Žalys, Alfred Erich Senn (1999 m. rugsėjo mėn.). Ed. Edvardas Tuskenis (red.). Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918–1940 (Paperback leid.). New York: St. Martin's Press. p. 158. ISBN 0-312-22458-3.

[gerutis-3] Gerutis, Albertas (1984). „Independent Lithuania“. In Ed. Albertas Gerutis (red.). Lithuania: 700 Years. translated by Algirdas Budreckis (6th leid.). New York: Manyland Books. pp. 247–249. ISBN 0-87141-028-1.

[4] „Text of the Agreement of Memel“. New York Times: 4. 1939-03-23.

[5] Č. Iškauskas. Galingųjų vizitai Lietuvoje: Napoleonas, Hitleris, Putinas

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]