Sigmund Freud
| Zigmundas Froidas vok. Sigmund Freud | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1856 m. gegužės 6 d. Freibergas, Moravija, Austrijos imperija |
| Mirė | 1939 m. rugsėjo 23 d. (83 metai) Londonas, Anglija |
| Veikla | psichiatras, psichologas |
| Alma mater | Vienos universitetas |
 Vikiteka |
Sigmund Freud |
| Parašas | |
| |
Zigmundas Froidas (vok. Sigmund Freud, 1856 m. gegužės 6 d. – 1939 m. rugsėjo 23 d.) – austrų neuropatologas, psichiatras, psichologas, psichoanalizės pradininkas.[1][2]
Z. Froidas domėjosi hipnoze, kaip būdu gydyti psichikos sutrikimų turinčius asmenis. Vėliau hipnozės atsisakė, nes perėjo prie aktualesnių metodų – laisvų asociacijų ir sapnų analizės, kurie tapo psichoanalizės pagrindu.[1] Froido teorijos ir jo pacientų gydymo metodai XIX a. Vienoje buvo laikomi kontroversiškais ir iki šiol sukelia audringas diskusijas. Froido idėjos dažnai aptariamos kaip literatūros kūriniai, filosofija kartu tebesitęsiant diskusijai apie jų kaip mokslinės ir medicininės literatūros reikšmę.[3]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Zigmundas Froidas gimė žydų šeimoje Freiberge, Austrijos imperijoje (dabar Čekija). Jis buvo pirmagimis bei turėjo tris brolius ir penkias seseris. 1886 m. Z. Froidas vedė Martha Bernays, susilaukė 6 vaikų.[2] Anūkas Liusjenas Froidas (1922−2011) tapo garsiu XX a. tapytoju.
Dirbo psichiatru Vienoje, tačiau pabėgo iš Austrijos dėl nacių persekiojimo į Jungtinę Karalystę. Nuo 1923 m. dėl pomėgio dažnai rūkyti sirgo žandikaulio vėžiu, patyrė apie 30 operacijų. Vėžys išplito ir tai galiausiai jam sukėlė nepakeliamas kančias, dėl ko 1939 m. jam buvo kolegų suteikta mirtina morfijaus dozė.[2]
Idėjos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Savo darbe „Mokslinės psichologijos projektas“ (1895 m.) Froidas pirmą kartą išdėstė tuo metu radikalią idėją, kad kognityviniai procesai iš esmės vyksta pasąmoningai. Teigė, kad elgesį gali nulemti ir neįsisąmoninti psichikos reiškiniai. Atkreipė dėmesį į vaikystės laikotarpio įtaką tolesniam psichikos formavimuisi. Savo veikaluose propagavo seksualinį išsilaivinimą ir psichologines problemas siejo su seksualumu. Vienas pirmųjų psichologiniu požiūriu tyrė seksualumo raidą. Išskyrė jos stadijas, įvardijo neįsisąmonintus konfliktus, pavyzdžiui, Edipo kompleksas. Libido laikė lytinių potraukių, daugiausia nesąmoningų, visuma. Ypač pabrėžė sapnų reikšmę. Anot jo, sapnuose simboline forma pranešama apie į pasąmonę nustumtus konfliktus. Jis manė, kad sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir problemomis.[1][2]
Nors Froidas ilgą laiką naudojo topografinį asmenybės organizacijos modelį, pagal kurį psichiką galima padalinti į 3 dalis (sąmonė, priešsąmonė arba ikisąmonė, pasąmonė), dvidešimtųjų metų pradžioje mokslininkas įvedė tris naujas struktūras: id, ego, superego. Froido teigimu, į šiuos tris darinius reikėtų žiūrėti labiau kaip į tam tikrus procesus nei kaip į ypatingas asmenybės „struktūras“.[4][2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Sigmund Freud. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-03-07.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 „Sigmund Freud“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-03-07.
- ↑ Fisher, S. and Greenberg, R.P., Freud Scientifically Reappraised: Testing the Theories and Therapy, New York: John Wiley, 1996, pp. 193–217
- ↑ Mannoni, Octave, Freud: The Theory of the Unconscious, London: Verso 2015 [1971], pp. 49–51, 152–54.