Ašmena
| Ašmena bltr. Ашмяны, rus. Ошмяны | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Gardino sritis
|
| Rajonas | Ašmenos rajonas |
| Gyventojų | 16 979 |
 Vikiteka |
Ašmena |
Ašmenà [1] (bltr. Ашмяны, rus. Ошмяны) – miestas Baltarusijoje, 50 km į pietryčius nuo Vilniaus. Ašmenos rajono centras. Išsidėstęs kalvotose, derlingose vietose, prie Ašmenos upės. Per miestą eina plentas E28 Berlynas-Gdanskas-Kaliningradas-Marijampolė-Prienai-Vilnius-Minskas . Yra stačiatikių cerkvė, Ašmenos šv. arkangelo Mykolo katalikų bažnyčia. Veikia lengvoji ir maisto pramonė. Yra kraštotyros muziejus.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miesto pavadinimas yra lietuviškos kilmės (susijęs su žodžiu „ašmuo, ašmenys“).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Minima nuo 1340 m. kaip Vilniaus kunigaikštystės miestas, nuo 1384 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Po 1387 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo katalikų bažnyčia, viena pirmųjų Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kurią administravo pranciškonai. 1505 m. bažnyčia sudegė, atstatyta, 1812 m. pastatyta mūrinė, XIX a. sunyko.
XV a. per Ašmeną ėjo Hanzos pirklių keliai. XV a. pradžioje – XVIII a. pabaigoje Ašmenoje būta rezidencinės pilies. 1432 m. rugsėjo 1 d. sąmokslininkai Ašmenoje nuvertė nuo sosto Švitrigailą. 1432 m. gruodžio 8 d. prie miestelio įvyko Ašmenos mūšis. XVI a. pradžioje miestui suteikta Magdeburgo teisė, nuo XVI a. pradžios iki 1940 m. buvo Ašmenos apskritis. 1519 ir 1655 m. Ašmena buvo užimta rusų kariuomenės, dėl sugriovimų ir nuskurdusių gyventojų 1655, 1661 ir 1677 m. atleista nuo mokesčių. 1566–1940 m. buvo Ašmenos apskrities centras. 1792 m. Stanislovas Augustas Ašmenai suteikė herbą, 1795 m. ji prijungta prie Rusijos imperijos.[2] Caro laikais miestas priklausė Vilniaus gubernijai, buvo Ašmenos apskrities centras.[3]
1667 m. dominikonai pastatė Šv. Mykolo bažnyčią. 1797 m. ji sudegė, atstatyta, 1850 m. uždaryta, 1904–1938 m. vėl atstatyta. 1794 m. Ašmenoje buvo J. Jasinskio sukilėlių štabas, suformuotas M. K. Oginskio būrys. 1812 m. Ašmeną užėmė Napoleono kariuomenė, vyko mūšiai, dalis miesto sudegė. Per 1831 m. sukilimą Ašmeną nusiaubė Rusijos imperijos kariuomenė, kuri bažnyčioje nužudė apie 150 žmonių. XIX a. antroje pusėje pastatyta stačiatikių cerkvė, smuklė (karčema). 1912 m. pastatyta sinagoga. Pagal 1920 m. Lietuvos sutartį su Sovietų Rusija Ašmena atiteko Lietuvai, bet 1920 m. ją okupavo Lenkija. 1939 m. užimta sovietų, priskirta Baltarusijos SSR. 1942–1944 m. priklausė Lietuvos generalinei sričiai.[4]
Sovietmečiu buvo linų ir maisto pramonės centras.[5]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | |||||||
| 1848 m. | 1897 m.sur. | 1914 m. | 1970 m.sur. | 1989 m.sur. | 2000 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 4 115 | 7 124 | 8 200 | 9 621 | 14 748 | 15 100 | ||
| 2007 m. | - | - | - | - | - | ||
| 14 269 | - | - | - | - | - | ||
| |||||||
Tautinė sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2009 m. gyveno 14 813 žmonės:
- Baltarusiai – 88,36% (13 089);
- Lenkai – 5,69% (843);
- Rusai – 4,25% (630);
- ukrainiečiai – 0,58% (86);
- Kiti – 1,12% (165).
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ašmenos apylinkėse nuo seno gyveno lietuviai. Per XVII a. šeštojo dešimtmečio ir XVIII a. pradžios karus, badą ir marą daug gyventojų išmirė. Į jų vietą atkelta gudų. Pirmiausia lietuviai pradėjo slavėti palei traktą Minskas–Ašmena–Vilnius, ypač greta Ašmenos.[6] XIX a. viduryje Ašmenos apylinkių žmonės lietuviškai jau nebekalbėjo. Lenkijos statistikos duomenimis, 1919 m. Ašmenoje buvo 10 lietuvių, 1931 m. liko tik 6.
Sportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Futbolas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- FK Ašmena-BDUFK (buvęs futbolo klubas);
- FAK stadionas, kurio talpa 525 žiūvovai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Ошмяны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 22А (44) : Оуэн — Патент о поединках. С.-Петербургъ, 1897. (rus.)
- ↑ Oszmiana. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 751 psl. (lenk.)
- ↑ Petras Gaučas. Ašmena. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 113 psl.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 323
- ↑ Ašmena. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 95