Algimantas Čekuolis
| Algimantas Čekuolis | |
|---|---|
| |
| Algimantas Čekuolis 2016 m. | |
| Gimė | 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžys |
| Sutuoktinis (-ė) | Edita Sirvidytė-Čekuolienė |
| Vaikai | Ieva, Justinas |
| Veikla | žurnalistas, laidų vedėjas, gidas, rašytojas, keliautojas |
| Partija | 1959 m. SSKP |
| Alma mater | 1953 m. Maskvos M. Gorkio literatūros institutas |
Algimantas Jurgis Čekuolis (g. 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje) – Lietuvos žurnalistas, rašytojas, keliautojas, laidų vedėjas, gidas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė kaimo mokytojų šeimoje. Tėvai nuo 1930 m. dirbo Kielių kaime Kielių pradinėje mokykloje (Širvintų valsčius). Tėvams 1940 m. persikėlus į Širvintas, čia lankė pradinę mokyklą ir aukštesnes klases. 1947 m. baigė Ukmergės gimnaziją. 1948 m. baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją. Tais pačiais metais (1948 m.) įstojo į literatūrinį Rašytojų sąjungos Maskvos Maksimo Gorkio institutą, kurį baigė 1953 m. Taip išvengė deportacijos (tėvai buvo šauliai, jaunalietuviai).[1]
Iš karto 1953 m. įstojo į Klaipėdos žvejybos laivyną (silkių gaudymo ekspedicija) paprastu jūreiviu ir išplaukė į jūrą. 1953–1964 m. dirbo žvejybos laivuose jūreiviu, tapo vidutiniojo tralerio bocmanu. Per tą laiką rašė apsakymus ir knygas (iš kurių 8 išleistos). Nuo 1959 m. TSKP narys. 1966 m. baigė vakarinę Džono Rido kalbų mokyklą Havanoje (Kuba). 1964–1967 m. vertėjas SSRS žuvies pramonės ministerijos atstovybėje Havanoje.
1968 m. pakviestas dirbti spaudos agentūroje „Novosti“ Maskvoje, 1969–1973 m. agentūros korespondentas Kanadoje, lankė prancūzų kalbos kursus. 1975–1979 m. vadovavo TSRS spaudos agentūros „Novosti“ (APN) biurui Lisabonoje (Portugalija). 1981–1986 m. APN biuro vedėjas Madride.
Dirbo KGB užsienio žvalgybai.[2][3]
1986 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktorius. 1988 m. išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Vėliau buvo renkamas Sąjūdžio seimo ir jo vadovybės nariu. 1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatu, juo buvo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
1989–1995 m. valstybinės Ispanijos spaudos agentūros EFE korespondentas Baltijos šalims. 1992 m. Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultete pradėjo dirbti dėstytoju, dėstė derybų ir bendravimo meną. 1994 m. su sunkumais susidūrusio „Apus“ banko Stebėtojų tarybos pirmininkas; mėgino rasti investuotojų Ispanijoje, tačiau pastangos išgelbėti „Apus“ banką buvo nesėkmingos.[4] 1995–2016 m. Lietuvos televizijoje vedė laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“.
Moka anglų, ispanų, portugalų, lenkų, rusų, italų, prancūzų, ir lietuvių kalbas.[5][6]
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1992 m. išsiskyrė su Birute Čekuoliene. Jie turi 2 suaugusius vaikus: Ieva Čekuolytė ir Justinas Čekuolis.
1996 m. vedė Editą Sirvidytę (psichologė, VU dėstytoja).
Pomėgiai – grybavimas, kalnų slidinėjimas, skaitymas, važinėjimas dviračiu, žūklė.
Apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis
- 2002 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius
- 2003 m. Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžius
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos medalis
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Per tris vandeniynus. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
- Perkūnas netrenkia į laivą. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
- Tylos takais: kelionės apybraiža. – Vilnius, 1960.
- Keturi žiemos vėjai: fantastinė pasaka. – Vilnius, 1963.
- Noriu grįžti į Kubą: apybraižų rinkinys. – V.: Vaga, 1965.
- Legionierius. – Vilnius, 1971.
- Vyriški žaidimai: apsakymai ir apysaka. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
- Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu (parengė Loreta Paškevičienė). – V.: Alma littera, 2009.
- Staigmenos. – V.: Alma littera, 2010. [7][8]
- Šešios progos numirti. – V.: Alma littera, 2011.
- Faktai ir šypsenos. – V.: Alma littera, 2012.
- Keturi žiemos vėjai. – V.: Alma littera, 2013.
- Mūsų slaptieji ir dramblys bute. - V.: Alma littera, 2013.
- Generolo sena karvė istorija. - V.: Alma littera, 2014.
- Iš ko šaiposi pasaulis. - V.: Alma littera, 2015.
- Apie jūreivius Jų meilės ir kitos tikros istorijos. - V.: Alma littera, 2016.
- Salos ir jų žmonės: kitos įdomios pasaulio vietos. - V.: Alma littera, 2017.
- Teisuolių vakarienė: keturios naujos apysakos apie realius įvykius ir „Legionierius“. - V.: Alma littera, 2018.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ https://www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/rinkimai/2004/euro/kandidatai/kand_biog_l_260851.htm
- ↑ „Čekuolis: galiu atsidurti griovyje su skyle galvoj“. alfa.lt. Alfa.lt. 2014-02-23. Nuoroda tikrinta 2024-08-04.
- ↑ Urbonaitė-Vainienė, Ieva (2014-02-21). „A. Čekuolis atvirai - apie savo moteris ir darbą užsienio žvalgyboje“. delfi.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ Žlugusių bankų sienos mena ir džiaugsmą, ir indėlininkų pyktį[neveikianti nuoroda]
- ↑ http://www3.lrs[neveikianti nuoroda] .lt/rinkimai/2004/euro/kandidatai/kand_anketa_l_260851.htm
- ↑ http://www3.lrs.lt/rinkimai/2004/euro/kandidatai/kand_biog_l_260851.htm Archyvuota kopija 2006-04-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Elena Bukelienė. Algimantas Čekuolis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 346
- ↑ http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&a=cc&-max=2147483647&-recid=40495&-find=[neveikianti nuoroda]