Dievas (baltai)

Dievas (latv. Dievs, prūs. Deywis) – senovės lietuvių, prūsų, latvių aukščiausiasis dieviškumas, pasaulio sutvėrėjas, dangaus dievas. Dievas yra tvarkos pasaulyje kūrėjas bei dorovės saugotojas. Teigiama, kad Dangaus dievas gyvena danguje bei susijęs su švytinčiais dangaus kūnais. Tačiau lietuvių sakmėse Dievas neminimas abstrakčiai.

Žodis yra kilęs iš ide. *déiu̯o-s – „švytintis dangus, diena“. Jam giminingi yra skr. deva („Dievas“), skr. dyaus („dangus“), lot. deus („Dievas“), sen. gr. Ζεύς („Dzeusas“) ir daug kitų. Ši šaknis kilusi iš veiksmažodžio ide. *dei-/*dī̆- „šviesti“. Indoeuropiečiai jam priskyrė daug epitetų, bet dažniausiai – Dievas Tėvas. Baltai jį vadinę Aukštuoju (Aukštieju Visagysčiu), Visų Pirmu (Aukų Pirmu?), galbūt Andajumi, Nunadieviu ir kitais vardais.

Jis minimas kaip jaunikis jojantis dangumi su kitais dievais, o jo nuotaka Saulė. Vėliau vystantis panteonui ir Dievo šeimai, jis vaizduojamas kaip dangaus dievų tėvas. Kartais jis palieka dangų ir nusileidžia į Žemę gyvai dalyvauja valstiečių gyvenime, įvairiose metų šventėse.

Jis vaizduojamas seneliu, kuris žilas, sulinkęs, nevikrus. Akcentuojamas Dievo senumas, kadangi buvo laikomas seniausiu pasaulio asmeniu. Nors ir vaizduojamas senu, tačiau ne bejėgiu. Dievas senelis yra nepaprastai galingas, lengvai perkuriantis esinius. Pvz., jam besiprausiant žemėn nukrenta lašas, iš kurio atsiranda žmogus; Dievas užsigauna į akmenis ir nuo to laiko akmenys nebeauga ir pan. Dievas svečiuojasi žmonių namuose: tie, kurie svetingai priima elgeta senelį, apdovanojami, o tie, kurie atstumia, paverčiami gyvuliais. Tokiu, būdu Dievas yra dorovės normų saugotojas, be gailesčio baudžiantis nusikaltusius. Anot Norberto Vėliaus, funkcijomis panašus į Indijos arijų aukščiausią ir nepermaldaujamą dievą Varuną ir kitus aukščiausius dievus.

Krikščionybės laikais baltų Dievas sutapatintas su krikščionių Viešpačiu.

Nuorodos

• Lietuvių Dievas. Dainius Razauskas