Kijevo Rusia

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Рѹ́сь Kijevo Rusia
← IX a. – 1132 →
Emblema
Location of Kijevo Rusia XI a.
Sostinė	Naugardas (iki 882 m.) Kijevas (po 882 m.)
Valdymo forma	Didžioji kunigaikštystė
Kijevo kunigaikščiai
882–912 (pirmas)	Olegas
1125–1132 (paskutinis)	Mstislavas I
Istorija
- Sostinės perkėlimas į Kijevą	IX a. m.
- Subyrėjimas	1132 m.

Rusia, arba Kijevo Rusia (sen. rusų kalba рѹсьскаѧ землѧ; gudų k. Кіеўская Русь; rus. Киевская Русь; ukr. Київська Русь), nuo IX a. II pusės iki XII a. vidurio daugiausia Nevos, Narvos, Volchovo, Dauguvos aukštupio bei vidurupio, Dniepro, Dniestro aukštupio, Volgos aukštupio ir Okos baseinuose egzistavusi r. slavų ankstyvojo feodalizmo valstybė. Viena didžiausių viduramžių Europos valstybių; sostinė – Kijevas.

Pavadinimas

Kijevo Rusia – istoriografinis terminas, vartojamas nuo XIX a. apibūdinti rytų slavų valstybei. Jos gyventojai valstybę vadino „Rusų žemė“ (рѹсьскаѧ землѧ), o save – „rus“ (рѹсь). Graikai šią šalį vadino „Rosia“ (Ρωσία), o skandinavai – „Gardariki“ (Garðaríki).

Raidos laikotarpiai

Įkūrimas

Metraštyje „Senujų laikų pasakojimas“ aprašomi politiniai įvykiai nuo 852 m. Jo žiniomis, 862 m. buvęs pakviestas variagų kunigaikštis Riurikas su variagų (normanų) kariauna (tuo remiantis, XVII a. buvo sukurta normaniškoji teorema teigianti, kad variagai sukūrę valstybę). Riurikui pavaldūs bojarinai Askoldas ir Dyras žygyje Dniepru į Konstantinopolį (apie 886 m.) pakeliui užvaldė Kijevą. Mirus Riurikui, valdžia atiteko variagų kunigaikščiui Olegui (mirė 912 m.). Nužudęs Askoldą ir Dyrą, 882 m. jis užgrobė Kijevą, 883–885 m. prijungė drevlianų, severianų, radimičių žemes, 907 ir 911 m. žygiavo į Bizantiją. Jo įpėdinio kunigaikščio Igorio žmona Olga (957 m.) viena pirmųjų Rusioje priėmė krikščionybę. Jų sūnus Sviatoslavas (valdė 964–972 m.) rūpinosi rytinių prekybos kelių – per Pavolgio bulgarų ir chazarų žemes – saugumu. 988 m. Vladimiras Sviatoslavičius (valdė 980–1015 m.) priėmė krikščionybę iš Bizantijos stačiatikybės forma, apsikrikštijęs su savo dvariškiais ir Kijevo diduomene, prievarta bei bausmėmis vertė krikštytis visus šalies gyventojus. 968 m. Kijevą užėmė pečenegai.

Suklestėjimas

Jaroslavo Vladimirovičiaus (1019 – 1054), praminto Išmintinguoju, valdymo laikotarpis – Kijevo Rusios didžiausio suklestėjimo metas. Karingi klajokliai pečenegai, nuolat puldinėję Rusią, buvo sumušti ir atstumti nuo valstybės sienų, o naujos stabmeldžių tiurkų gentys – polovcai – dar nebuvo atėjusios iš rytų.

Jaroslavo valdymo laikotarpiu Kijevo Rusia pasiekė didžiausią galybę, tačiau jau ryškėjo kai kurių dalinių kunigaikščių noras atsikratyti Kijevo didžiojo kunigaikščio valdžios.

Suirimas ir vienijimo bandymai

Feodaliniai santykiai, natūrinis ūkis lėmė, kad Kijevo Rusią sudarančios žemės izoliavosi, rutuliojosi netolygiai, jose stiprėjo vietinė diduomenė. Tai skatino feodalinį susiskaldymą.

Po Jaroslavo mirties 1054 m. Rusia padalinta į atskirus teritorinius vienetus – žemes, kurios paskirstytos tarp jo sūnų. Jau tuo metu praktiškai nepriklausomai egzistavo Polocko žemė ir Naugardo žemė. Jaroslavo palikuonys iš karto pradėjo kovoti dėl valdžios. Situaciją labai apsunkino tai, kad labai netrukus po Jaroslavo mirties, 1078 m. Kijevo žemę valdžiusi kunigaikščių linija nutrūko, ir tai sukėlė aplinkinių žemių konkurenciją, siekiant įsigalėti Kijevo soste, o kartu politiškai iš naujo suvienyti Rusią.

Tai iš dalies pavyko Perejeslavlio žemės kunigaikščiams. 1078 m. į Kijevo sostą sėdo Vsevolodas Jaroslavičius (valdė iki 1093 m.), kuris apjungė savo, Kijevo ir Černigovo žemes. Vėliau į Kijevo didžiojo kunigaikščio sostą buvo pakviestas jo sūnus Vladimiras Monomachas (1113–1125 m.), kuris sustabdė valstybės skilimą. Jam valdant į vieno valdovo rankas sugrąžinti trys ketvirtadaliai Kijevo Rusios. Kijeve viešpataujant jo sūnui Mstislavui (1125–1132 m.) laikinai išlaikyta vienybė, tačiau 1132 m. į valdžią atėjus Jaropolkui, Rusia galutinai suskilo į daugybę savarankiškų feodalinių kunigaištysčių.

Nėra vieningai nutarta, ką laikyti Kijevo Rusios istorijos pabaiga. Dalis istorikų Kijevo Rusios pabaiga laiko 1132 m., t. y. galutinį politinį suirimą. Laikoma, kad tokiu atveju tiesiogine Rusios palikuone tapo Kijevo kunigaikštystė, viena iš daugybės Rusios palikuonių. Tačiau Rusios idėja ir Kijevo, kaip pagrindinio rusėnų miesto autoritetas tęsėsi dar ilgai. Dėl to kai kurie istorikai laiko, kad jos pabaiga buvo 1240 m., kuomet Kijevas nusiaubtas mongolų, ir rusėnų galios centras persikėlė į Vladimirą.

Ekonomika ir valdymas

Jaroslavo Išmintingojo moneta

Kijevo Rusios santvarkos pagrindas buvo žemės feodalinė nuosavybė. Susidarė kunigaikščių ir bajorinių tėvonijos. Vyko laipsniškas valstiečių bendruomenininkų (jie sudarė gyventojų daugumą) vertimas baudžiauninkais. Išliko patriarchalinės vergovės elementų (cholopai). Buvo valstiečių, netekusių gamybos priemonių, išėjusių iš bendruomenės ir tapusių darbo jėga tėvonijoje. Stambiosios feodalų žemėvaldos didėjimas, laisvųjų bendruomenininkų vertimas baudžiauninkais sustiprino klasių kovą (1024 m. sukilimas Suzdalėje, apie 1071 m. Belozerske, – Kijevo sukilimai). Ypač stiprūs valstiečių bruzdėjimai vyko XI a. 7–8 d-metyje.

IX a. – XI a. vid. prekiavo su arabais, Bizantija, Chazarų kaganatu. XII a. pab. imta prekiauti šiaurėje – per Novgorodą, Smolenską ir Polocką. Kelias iš Skandinavijos į Bizantiją (iš variagų į graikus) ėjo Lovate arba Dauguva, toliau Dniepru. Vystantis amatams ir prekybai, IX–X a. atsirado naujų miestų: Černigovas, Novgorodas, Perejaslavas, Smolenskas, Rostovas, Ladoga, Pskovas, Polockas. Nuolat kariavo su klajokliais (chazarais, ugrais, pečenegais, torkais, ypač polovcais) gyvenusiais stepėse prie Juodosios jūros.

Valdymo forma – ankstyvojo feodalizmo monarchija. Valdžia priklausė Kijevo kunigaikščiui; jam buvo pavaldi kariauna. IX–X a. turėjo reikšmės ir liaudies susirinkimas – večė. XI–XII a. pr., atsiradus stambiajai žemėvaldai su įvairiomis feodalinės rentos formomis kunigaikštis organizavo dar ir domeno ūkį. Kunigaikščio valdžią iš dalies ėmė kontroliuoti bajorinai. Večė neteko ankstesnės reikšmės.