Nikodemas Martinonis

Nikodemas Martinonis (1887 m. birželio 1 d. Panemunyje, Rokiškio raj. – 1957 m. liepos 19 d. Kaune) – vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius.

Biografija

Muzikos mokė Panemunio ir Rokiškio vargonininkai P. Rasimas ir M. Milaknis, o 1908–1910 m. – Juozas Naujalis Kaune. Nuo 1907 m. vargonininkavo Čedasuose, Joniškyje, Parėčėje ir Nestaniškyje. Vilniuje išlaikęs keturių gimnazijos klasių egzaminus, 1912 m. išvyko į Maskvą, kur dvejus metus mokėsi muzikos mokykloje. Dienomis mokėsi, o vakarais grojo fortepijonu ir fisharmonija rusų bei rumunų orkestruose ar kine.

1914 m. grįžo į Lietuvą ir Panemunyje bei Čedasuose organizavo jaunimo chorus. Vėl nuvykęs į Maskvą, Mokytojų institute eksternu išlaikė egzaminus iš gimnazijos kurso ir 1915 m. įstojo į konservatoriją, kur pas prof. A. Gedikę studijavo vargonavimą, o muzikos teorijos mokėsi muzikos technikume prie Maskvos konservatorijos.

Mokydamasis grojo lenkų operetės orkestre, vadovavo Lietuvių šelpimo draugijos ir Lietuvių prieglaudos mokyklų vaikų chorams, buvo rusų gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, vadovavo kitiems lietuvių ir latvių chorams, dėstė muzikos teorijos disciplinas muzikos mokykloje ir konservatorijoje. 1922 m. suorganizavo didelį Maskvos mokyklų moksleivių chorą ir surengė koncertų. 1921–1925 m. buvo Vakarų tautinių mažumų universiteto instruktorius ir lietuvių darbininkų choro vadovas, taip pat vadovavo ir latvių chorui.

1925 m. grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į kultūrinį ir muzikinį gyvenimą. Iš pradžių buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos instruktorius ir choro vadovas. 1925–1929 m. vadovavo Lietuvos universiteto studentų chorui, kurį laiką buvo „Dainos“ draugijos choro vadovas, 1935–1940 m. vadovavo „Kauno audinių“ chorui. Buvo Šaulių sąjungos chorų instruktorius ir nuo 1926 m. – šios sąjungos Centrinio mišriojo choro meno vadovas ir dirigentas.

Su choru, solistais ir simfoniniu orkestru parengė daug stambių klasikinių kūrinių: Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“, Georgo Frydricho Hendelio oratoriją „Mesijas“, Jozefo Haidno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, Džoakino Rosinio „Stabat Mater“, Česlovo Sasnausko „Requiem“ ir kt. Choras daug koncertavo Lietuvoje, dainavo Tilžėje, Rygoje ir Taline, dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainų šventėse.

1936–1940 m. buvo Lietuvos muzikų draugijos pirmininkas ir muzikinio gyvenimo organizatorius.

Nuo 1926 m. – Kauno muzikos mokyklos, nuo 1933 m. – Kauno konservatorijos vargonų ir choro dirigavimo klasių vedėjas. 1944–1945 m. – Kauno konservatorijos direktoriaus pavaduotojas, 1946–1948 m. – Kauno muzikos mokyklos direktorius. 1945–1947 m. – Fortepijono – vargonų katedros vedėjas. Muzikos mokykloje ir konservatorijoje dėstė vargonų, dirigavimo ir muzikos teorijos disciplinas, buvo choro studijos vadovas, e. prof. pareigas, organizavo muzikos kursus ir juose dėstė.

Daug nusipelnė rengiant Lietuvos chorvedžių ir vargonininkų kadrus, tobulinant chorvedybos metodiką, ugdant lietuvių muzikinę kultūrą. Kaune ir kituose miestuose organizavo dainų šventes ir buvo jų dirigentas. Jis – 1930 m. visos Lietuvos dainų šventės jungtinio choro dirigentas. 1938 m. Klaipėdoje vykusiai dainų šventei parengė 120 dalyvių Šaulių sąjungos chorą. Šventės religinės muzikos koncerte choras, solistai ir simfoninis orkestras atliko Liudviko van Bethoveno oratoriją „Kristus Alyvų kalne“; buvo dainų šventės jungtinio choro dirigentas.

N. Martinonio iniciatyva 1945 m. vasario 2 d. Kaune surengta pirmoji pokario metų dainų šventė. Jis – ir pirmosios 1946 m. pokario metų respublikinės dainų šventės Vilniuje vyr. dirigentas. Harmonizavo per 100 lietuvių liaudies dainų, sukūrė kūrinių chorams ir solistams.

Prie N. Martinonio kūrybos publikavimo nemažai prisidėjo jo žmona E. Navickaitė-Martinonienė. 1987 m. išleista jos parengta knyga „Nikodemas Martinonis“. 1997 m. rugpjūčio 16 d. Panemunyje atidengtas N. Martinonio paminklas (autorius D. Jasinevičius). Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Šaltiniai

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.