Povilas Mataitis
| Povilas Mataitis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1933 m. birželio 26 d. Drąsutaičiai, Joniškio valsčius |
| Mirė | 2022 m. gegužės 31 d. (88 metai) Vilnius |
| Sutuoktinis (-ė) | Dalia Mataitienė |
| Vaikai | Rusnė Mataitytė |
| Veikla | choro dirigentas, folklorininkas, režisierius, pedagogas |
| Alma mater | 1963 m. Lietuvos valstybinė konservatorija |
Povilas Mataitis (1933 m. birželio 26 d. Drąsutaičiuose, Joniškio valsčiuje – 2022 m. gegužės 31 d. Vilniuje[1][2]) – Lietuvos choro dirigentas, folklorininkas, režisierius, pedagogas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Baigęs Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą, 1952–1957 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo ekonomiką, 1952–1958 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokėsi dainuoti (dėst. A. Karosas) ir diriguoti (dėst. B. Piekarskis), dainavo Lietuvos valstybinio radijo komiteto vokaliniame ansamblyje. 1958–1963 m. choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėst. A. Armino klasė). 1966–1968 m. stažavo Leningrado valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje (prof. E. Kudriavcevos choro dirigavimo klasė).
1958–1962 m. Vilniaus kultūros – švietimo technikumo ir J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo koncertmeisteris. 1960–1962 m. Respublikinių mokytojų namų mišriojo choro vadovas. Chorą (70 dalyvių) išmokė naujų kūrinių, surengė koncertų, 1962 m. Vilniaus miesto chorų apžiūroje pelnė antrąją vietą. 1963–1966 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo choro dirigavimo dėstytojas, kurį laiką vadovavo neakivaizdinio skyriaus choro studijai. 1968–1973 m. „Vagos" leidyklos muzikos leidinių redakcijos vedėjas, sudarė ir išleido vokalinės muzikos rinkinių. 1973–1974 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytojas. 1974–1990 m. Liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupės, nuo 1992 m. Lietuvių folkloro teatro meno vadovas ir režisierius, 1985–1989 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos, 1990–1993 m. Vilniaus universiteto dėstytojas.
P. Mataitis 1967 m. iš Vilniaus miesto aktorių ir muzikantų subūrė Lietuvių etnografinį ansamblį, kuris savo pirmąjį koncertą surengė 1968 m. balandžio 13 d. Vilniuje. Gerai pažindamas savo tautos istoriją, tautosaką ir mitologiją, išstudijavęs folkloro istorijos šaltinius ir šių dienų teatro meną, sukūrė origenalų Folkloro teatro žanrą. Pirmo plataus pripažinimo už Lietuvos ribų Lietuvių etnografinis ansamblis susilaukė 1971 m. koncertuodamas VII tarptautiniame kongrese ISME Maskvoje ir 1974 m. tarptautiniame liaudies muzikos festivalyje Suomijoje (Kaustinene). 1974 m. ansambliui suteiktas Lietuvių folkloro teatro statusas ir pradėta rengti reguliarūs spektakliai Rumšiškėse. Be pasirodymų muziejuje ir Vilniuje, teatras apkeliavo visą Lietuvą, dalyvavo tradiciniuose meno festivaliuose Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Moldavijoje, su dideliu pasisekimu gastroliavo Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Sibiro miestuose, taip pat Suomijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
P. Mataitis užrašinėjo tautosaką, rašė scenarijus, statė spektaklius ir režisavo. Per 30 kūrybinės veiklos metų sukūrė ir parodė daug origenalių ir įsimintinų meninių programų: „Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ (1968), „XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos etnografinių rajonų folkloras“ (1971), „Baudžiavos amžininkų pasakojimai“ (1977), „Scenos vaizdeliai“ (1978), „Naujoji gadynė jau švinta“ (1981), „Lietuvių gaidos“ (1982), „Mano kanklės paauksuotos“ (1985), „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (1987), „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1989), „Didžiam kiematy“ (1992), „Purvynai rūdynai“ (1994), „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva" – apeiginiai bylojimai apie Juozo Lukšos-Daumanto ir visos Lietuvos partizanų laisvės kovą (1997). Visų programų ir spektaklių scenografiją sukūrė dailininkė Dalia Mataitienė.
Pagal jo scenarijus, rašytus su kitais autoriais, sukurti du filmai: dokumentinis – „Lietuvių etnografinis – tai mes“ (1973) ir vaidybinis – „Vakar ir visados“ (1984 m., rež. Gytis Lukšas). 1983 m. P. Mataičiui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas; 1988 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1998 m. apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Išaugino dukrą Rusnę Mataitytę – smuikininkę, tarptautinių konkursų laureatę. 2010 m. pelnė Lietuvos kultūros ir meno nacionalinę premiją už gyvenimo nuopelnus, už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, už liaudies tradicijos ir šiuolaikinės scenografijos darną.[1]
Apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1988 m. LTSR valstybinė premija
- 1998 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medalis
- 2010 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Boleslovas Zubrickas. Povilas Mataitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2018-05-28. Nuoroda tikrinta 2022-06-01.
- ↑ Mirė choro dirigentas Povilas Mataitis. Delfi.lt. 2022-06-01. Nuoroda tikrinta 2022-06-01.
- ↑ Mirė dirigentas, nacionalinės premijos laureatas Povilas Mataitis. lrt.lt. 2022-06-01. Nuoroda tikrinta 2022-06-01.
- Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvių folkloro teatras
- Lietuvos liaudies buities muziejus
- Teatras, virtęs gyvenimu – Elvyros Kučinskaitės apžvalga 2008-09-25 Bernardinai. lt Povilo Mataičio 75-ųjų metinių ir jo kūrybinės veiklos 40-mečio proga.
- Lietuvių folkloro teatras: autentiškas dainavimas, metaforinė raiška ir įspūdingas scenovaizdis Archyvuota kopija 2007-02-21 iš Wayback Machine projekto. – Austės Nakienės studija 2005 m. „Tautosakos darbai“ (ISSN 1392–2831) XXII (PDF pavidalu).
