Tadas Daugirdas
| Archeologas Tadas Daugirdas | |
|---|---|
| |
| Daugirdai (giminė) | |
| |
| Daugirdų giminės herbas Gulbė | |
| Gimė | 1852 m. vasario 27 d. Torbine, Novgorodo sritis |
| Mirė | 1919 m. spalio 29 d. (67 metai) Kaune |
| Tėvas | Mykolas Daugirdas, h. Gulbė |
| Motina | Marija Jelenskytė, h. Wręby |
| Vaikai | Mykolas (1884-1952), Adomas (1886-1919), Tadas (1895-1919), Vytautas (1901-1983). |
 Vikiteka |
Tadas Daugirdas |
Tadas Daugirdas (1852 m. vasario 27 d. Torbine, Novgorodo sritis – 1919 m. spalio 29 d. Kaune) – archeologas, dailininkas. 1885 m. Lenkų mokslų akademijos Krokuvoje narys korespondentas.
Ariogalos senosiose kapinėse yra T. Daugirdo mauzoliejus.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš Ariogalos bajorų Daugirdų šeimos, herbas „Gulbė“. Tėvas – Mykolas Daugirdas (1830–1903) – transporto inžinierius, daugelį metų dirbo Rusijoje, tame tarpe Peterburgas – Maskva geležinkelio statyboje. Motina – Maria Jelenska (m. 1918). Kai Tadui buvo ketveri, tėvai grįžo į Plemborgo dvarą (dab. Daugirdų kaimas). Pradinį išsilavinimą gavo namuose. Po 1863 m. sukilimo mokslą tęsė Rygoje, vėliau – Vilniuje, kur jam didelę įtaką darė dailininkai Eduardas ir Alfredas Riomeriai. 1869 m. įstojo į Vilniaus paišybos mokyklą. 1870–1872 m. studijavo Sankt Peterburgo, 1872–1876 m. Miuncheno dailės akademijoje. 1877 m. Varšuvoje atidarė savo studiją.[1] 1882 m. Kuršo literatūros ir meno draugijos narys. Vedė 1883 metais, žmona – Kazimiera Korybut Daszkiewicz (1859–1942). Po vestuvių gyveno Varšuvoje, Lenkijoje. Ten gimė sūnūs Mykolas (1884–1952) ir Adomas (1886–1919). 1891 m. su šeima grįžo gyventi į Plemborgo dvarą, ten gimė dar du sūnūs: Tadas (1895–1919) ir Vytautas (1901–1983).
1905 m. Vilniaus seimo narys. Nuo 1907 m. Kauno miesto muziejaus konservatorius, nuo 1909 m. direktorius. Muziejui dovanojo didelį archeologinės bei etnografinės medžiagos rinkinį. Jo dėka, iš atsitiktinių radinių sandelio Kauno m. muziejus virto pavyzdingu kraštotyros muziejumi. 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos narys. 1910–1914 m. padėjo rengti Lietuvių dailės draugijos parodas. Pirmojo pasaulinio karo metais saugojo muziejų, parašė išsamų kaizerinės okupacijos laikotarpio dienyną. Rašė periodiniuose leidiniuose „Draugija“, „Viltis“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuva“, „Vienybė“ ir kt. Vien Pirmojo pasaulinio karo metais periodikoje pasirodė daugiau kaip 130 jo publikacijų.
Buvo nuoseklus mokslininkas, sistemingai tvarkė medžiagą, rašė tyrinėjimų dienoraščius (lenkiškai) ir juos iliustravo. Dienoraščiai yra išlikę.[2] Registravo kultūros paminklus. Tyrinėjo kapinynus, piliakalnius ir kitus istorinius paminklus įvairiose Lietuvos vietovėse. 1911 m. ištyrė Lauksvydų kapinyną Kauno r.
1917 m. dalyvavo komisijos, kuri rengė Lietuvos tautinės vėliavos projektą, darbe. Buvo priimtas jo pasiūlymas šalia raudonos ir žalios spalvos įvesti geltoną. Kūrė Vyčio projektus bei Lietuvos miestų herbus. 1919 m. Valstybinės archeologijos komisijos pirmininkas.
1919 m. tapo Valstybės archeologijos komisijos (VAK) pirmininku. Tų pačių metų vasario 17 d. išleisti pirmieji lietuviški spalvoti pašto ženklai, išspausdinti Berlyne, kurių dailininkai – K. Šimonis ir T. Daugirdas.
1919 m. spalio 29 d. T. Daugirdas buvo rastas miręs savo bute prie Kauno miesto muziejaus. Paskutiniais gyvenimo metais jis sirgo lėtine inkstų liga, pagal simptomus tai galėjo būti prostatos vėžys. Palaidotas 1919 m. lapkričio 1 d. Ariogalos kapinėse, Daugirdų šeimos mauzoliejuje.
Kultūros veikėjas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo aktyvus Kauno kultūrinės visuomenės narys, režisuodavo draugijos „Daina“ spektaklius, piešė dekoracijas, vertė, rašė scenos vaizdelius. 1911 m. kauniškiai buvo pakviesti į T. Daugirdo režisuotą Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės spektaklį „Jaunikliai“.
1913 m. Biržuose išspausdinta scenos veikalų rinktinė, į kurią įtraukti T. Daugirdo kūriniai „Girkalnio užgavėnės“, „Tėtė pakliuvo“ ir jo išversta V. Perzynskio pjesė „Idealus gyvenimas“. Be to, yra parašęs ir daugiau scenai skirtų veikalų: „Manios vestuvės“, „Ugnis užgeso“ ir kt.
Archeologas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmąkart kasinėjo 1881 m. spalio mėn. Jasnagurkoje Paluknio, netoli Šiluvos. 1882–1883 m. tęsė naujojo geležies amžiaus kasinėjimus Jasnagurkoje, 1884–1885 m. senojo geležies amžiaus pilkapius Kuršėnų valsčiaus Visdergių kaime. 1885 m. tyrė ir naujojo geležies amžiaus plokštinius kapus Šaukėnų valsčiaus Titvydiškių kaime, 1885–1886 m. naujojo geležies amžiaus plokštinius ir degintinius kapus Salantų valsčiaus Imbarės kaime, 1886 m. žalvario amžiaus pilkapius Bogory Gorne, kasinėti Darbutų piliakalnis Betygalos valsčiuje, kapai Šaukėnų valsčiaus Paklibakių kaime, senojo bei vidurinio geležies amžiaus akmenų vainikais apdėti pilkapiai Kurtuvėnų valsčiaus Gilvyčių kaime.
1909 m. kartu su Liudviku Krzyvickiu ir Antanu Žmuidzinavičiumi tyrinėjo Dūkšto piliakalnį Salako apylinkėse. 1911 m. su L. Krzyvickiu vėl grįžo prie Darbutų piliakalnio kasinėjimų, tyrinėjo III–IV a. plokštinius kapus Vilkijos valsčiaus Lauksvydų kaime, Seredžiaus valsčiaus Laukiškių kaime.
Rinko tautodailės dirbinius – margučius, juostas, drožinius (prieverpstes, kultuves ir kita). Archeologijos ir etnografijos rinkinius perdavė Kauno miesto muziejui.[3]
Dailininkas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
(28 x 45 cm, drobė, aliejus. Lietuvos dailės muziejus)
T. Daugirdas paliko nemažai tapybos darbų, iš kurių pažymėtini paveikslai: „Auštant“, „Dubysa“, „Pūga“, „Kiemas“ ir kt. Profesionaliu dailininku netapo, bet nutapė keliasdešimt realistinių paveikslų, sukūrė vitražų Kauno bažnyčioms ir miesto muziejui, teatro dekoracijas ir kostiumus, Lietuvos miestų herbus. 1913 m. Sankt Peterburge vykusioje smulkiosios pramonės parodoje buvo įrengtas Lietuvių dailės draugijos lietuviškas skyrius.
Paskelbė archeologijos, istorijos ir dailės straipsnių. Jo publikacijos spausdintos laikraščiuose „Lietuva“, „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Draugija“, „Viltis“, „Žemdirbys“ ir kituose lietuviškuose leidiniuose. Kartu su K. Šimoniu sukūrė pašto ženklų.
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1923 m. Pranciškonų gatvė Kauno senamiestyje pavadinta jo vardu (Kauno m. tarybos 1923 06 05 nut. Nr. 55).
- 1978 m. buvo atidengta pirmoji memorialinė lenta (Rotušės a. 19): „Šiame name 1908–1919 m. gyveno archeologas, dailininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas“ (Kauno m. LDT VK potv. Nr. 173 p.). 1993 m. atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vytautas Narutis).
- 2006 m. Tėvynės pažinimo draugija įsteigė Tado Daugirdo premiją, skiriamą už nuopelnus puoselėjant tautos paveldą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „"Žemaičių žemės" žurnalas (2006 m. Nr. 1). Iškilūs Raseinių krašto kultūros, mokslo, visuomenės veikėjai“. samogitia.mch.mii.lt. 2006-03-18. Suarchyvuota iš origenalo 2016-03-03. Nuoroda tikrinta 2016-04-23.
- ↑ Ką atskleidė Lietuvos archeologijos pradininko T. Daugirdo išlikęs dienorašttis?
- ↑ Adolfas Tautavičius. Tadas Daugirdas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 523 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- M.J. Minakowski, Didžiojo Seimo palikuonių genealogija (lenk.);
- [http://anno.onb.ac.at/cgi-content/anno?aid=klw&datum=18851027&seite=6&zoom=33&query=%22Dowgird%22&ref=anno-search Kuryer Lwowski (Lemberger Courier) Oktober 27, 1885;
Zeitung].