Kančia

Biblija

Kur yra daug išminties, ten daug ir apmaudo; ir kas daugina žinojimą, didina ir kentėjimą. – Koh 1, 18.

Sentencijos

Aš matau, kad žmonės kvaili, kai skundžiasi didelėmis kančiomis. Skausmas ne toks didelis, tik štai krūtinė, kurioje jis turi tilpti, paprastai per ankšta. – H. Heinė.
Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios. – A. Škėma.
Didžios sielos pakelia kančias tylėdamos. – F. Šileris.
Džiaugsmas ir skausmas, mintis nerami,
Audrina protą kančia maloni.
Žavesį keičia sunkus liūdesys, –
Jeigu tu myli, laimingas esi. – J. V. Gėtė.
Džiaukis ir dainuok su visu pasauliu, kentėk ir liūdėk vienas. – S. Nėris.
Esama laimės ir kančios, viršijančios mūsų sugebėjimą jausti. – F. de Larošfuko.
Fizinis darbas padeda pamiršti ir moralines kančias. – F. de Larošfuko.
Gal todėl vis kyla ir kyla karai, kad žmogus niekada negali iki galo pajausti, kaip kenčia kitas. – E. M. Remarkas.
Gyvenimas yra įsisąmoninta kančia, o geriausiai tos kančios atmainas perpranta savižudiški kūrėjai. – R. Gavelis.
Įsitikinimas, kad esi mylimas, sušvelnina išsiskyrimo kančias. Net paskutinis „sudie“ praranda savo kartėlį, kai jame dar girdėti meilės aidas. – Dž. Adisonas.
Jei esi abejingas kitų kančioms, esi nevertas žmogaus vardo. – Saadis.
Jau esu sakęs, kad už kančios visuomet slypi tik kančia. Tačiau dar išmintingiau būtų teigti, kad už kančios visuomet slypi siela. – O. Vaildas.
Jei geidžiate savo pavyduolių kančių, būkite geros nuotaikos. – Diogenas.
Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis – kaip ir likimas, ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma. – V. Franklis.
Jeigu nenori kentėti, nebūk pavydus. – U. al Maalis.
Kančia bei darbas yra du tikri žmogaus veidai. – V. Hugo.
Kančia – natūralus laimės ir džiaugsmo antipodas. – E. Mieželaitis.
Kančia reikalauja daugiau drąsos, nei mirtis. – Napoleonas Bonapartas.
Kančią sukelia nepasitenkinimas ir godulys. – Buda Šakjamunis.
Kančios beprasmiškumas, o ne kančia – štai tas prakeikimas, kuris iki šiol tvyrojo virš žmonijos... bet kokia atsitiktinė prasmė yra geriau už visišką beprasmybę. – F. Nyčė.
Kančios, nors ir įsivaizduojamos, suteikia ne mažesnį skausmą. – H. Heinė.
Kantrybė yra geriausias vaistas nuo įvairiausių kančių. – T. M. Plautas.
Kas bijo kančios, tas jau kenčia iš baimės. – M. de Montenis.
Kelias į garbę eina tik per kančią. – A. Maceina.
Kiekviena meilė nori būti amžina ir tai yra jos amžina kančia. – E. M. Remarkas.
Kiekvienas kenčia, kai dirba tik sau. Dirbdamas kitų labui, žmogus dalijasi su jais ir savo džiaugsmu. – J. V. Gėtė.
Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. Menas – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia laikas. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu. – A. Kamiu.
Klystame manydami, jog laisvė – jokios kančios nepatirianti būsena. – Seneka.
Malonumų vergu tapęs žmogus tą pačią akimirką patenka ir į kančios vergiją. – Seneka.
Matyti kančią – malonu, kančią sukelti – dar maloniau: tai negailestinga taisyklė, bet sena, tvirta, žmogiška – pernelyg žmogiška taisyklė. – F. Nyčė.
Meilė atsiranda tuomet, kai ne tik įstengi pakelti kančią, bet ir jos nevengi. – N. Gogolis.
Meilė ir kančia gaivina sielą taip, kaip rasa suvytusius žiedus. Be meilės gyvenimas tuščias ir beprasmis. – S. Nėris.
Mirti taip pat natūralu kaip ir gimti. Kas miršta už svarbų reikalą, panašus į sužeistąjį karštame mūšyje, iš pradžių beveik nejaučiantį skausmo. Todėl užvaldytasis gražių sumanymų tikrai išvengs mirties kančių. – F. Bekonas.
Nemanau, kad pasaulyje esama niekingesnės kančios už pavyduliavimą, pripildantį sielą pasibjaurėtinų vaizdų. – A. Fransas.
Nuo kančios žmonės dažniausiai bėga į ateitį. – M. Kundera.
Pavyduliavimas – tai mylinčiojo kančių ir mylimosios nuoskaudų šaltinis. – K. Goldonis.
Per kančias į žvaigždes. – Seneka.
Praradę saiką, vadinamieji malonumai virsta kančia. – Seneka.
Reikia patirti meilę prieš susiduriant su morale. Kitaip neišvengsi kančios. – A. Kamiu.
Santuoka sukelia daug kančių, bet ir celibatas nesuteikia jokio malonumo. – S. Džonsonas.
Švari sąžinė yra ne kas kita, kaip džiaugsmas dėl džiaugsmo, suteikto kitam žmogui; nešvari sąžinė yra ne kas kita, kaip kančia ir skausmas dėl skausmo, suteikto kitam žmogui per nesusipratimą, aplaidumą ar aistrai paveikus. – L. Fojerbachas.
Tik pamišėliai ir moterys moka akylai stebėti, nes juos viskas žeidžia, o dvasinės kančios didina pastabumą. – O. de Balzakas.
Vienos vienintelės isteriškos išsilavinusios patelės skausmo naktis nė iš tolo neprilyginama su kančiomis visų tų gyvūnų, kuriuos žmonės, ieškodami atsakymų į mokslo klausimus, klausinėjo peilio ašmenimis. – F. Nyčė.
Viltis, kaip ir siaubas, teikia kančių. – Aleksandras Diuma.
Viltys panašios į voratinklį: mažos kančios jose įstringa, o didelės prasiveržia. – F. Bekonas.
Visiška laimė yra didžiausias malonumas, kokį begalime jausti, o nelaimė – didžiausia kančia. – Dž. Lokas.
Visos mūsų kančios kyla iš visuomenės, o dvasios ramybė šalia sveikatos sudaro svarbiausią mūsų laimės elementą. – A. Šopenhaueris.
Visų tų, kurie atsiduoda pilvo malonumams ir peržengia deramą valgymo, gėrimo ar meilės pomėgių saiką, malonumai esti trumpalaikiai, greit prabėgantys, trunkantys tik tol, kol jie valgo arba geria; o kančios dėl šio nesaikingumo būna gausios ir ilgalaikės. – Demokritas.
Žmogus kenčia. Kankina kitą. Ir ne visada tas, kuris kenčia, yra visų nelaimingiausias. – R. Rolanas.
Žmogus per skausmą, per kančią, siekdamas katarsio, daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato. – J. Marcinkevičius.
Žmogus, priverstas gyventi tik vienas pats ir galvoti tik apie save, nepakeliamai kenčia. – B. Paskalis.
Žmonės, kurie jus įžeidė ir įskaudino, patys kenčia. Jie tiesiog pasiklydę šiame gyvenime – atsiminkite tai, ir jų griežtai neteiskite. – L. Hei.

Antikiniai posakiai

Tantalo kančios (nepakeliamos kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jį pasiekti neįmanoma. Tantalas – sen. graikų mitų personažas – Lydijos ar Frygijos Sipilo miesto karalius, užrūstinęs dievus, už tai pasmerktas Hade kentėti amžiną badą ir troškulį).