Dopo l'insurrezione polacca del 1863, l'intellighenzia di lingua polacca dei territori dell'ex Granducato di Lituania divenne uno dei principali oggetti delle politiche repressive zariste. A inizio '900, quando l'intellighenzia di lingua polacca poté ritornare alla politica attiva, la sua identità nazionale denotava significativi cambiamenti. Le trasformazioni sociali, la progressiva perdita di importanza del ceto dei boiardi, nonché l'apparizione di nuovi attori sociali e la politicizzazione dei movimenti nazionali di origene contadina (in primis, relativamente ai territori della Lituania storica, quello lituano) stimolarono l'adattamento delle categorie del linguaggio politico alla nuova situazione. Il concetto di patria ("ojczyzna") registrò chiaramente i cambiamenti dell'autopercezione nazionale e territoriale dei soggetti di lingua polacca di quelle terre.

StasysŠalkauskis nasce, in una famiglia della borghesia lituana, ad Ariogala, nella contea diŠiauliai, Lituania settentrionale, il 4 maggio 1886 1 . Dopo un'infanzia vissuta senza avvenimenti degni di nota e un breve periodo trascorso a Riga al seguito del padre, Stasys frequenta il Ginnasio aŠiauliai. In quel periodo i territori etnici lituani si trovano vessati dalle restrizioni imposte dal governo zarista in seguito all'insurrezione polacca del 1863. Con l'ukaz del 1864, rimasta in vigore fino al 1904, la vita culturale lituana viene sottoposta a uno stretto controllo e a limitazioni, concernenti in particolar modo la stampa, che mirano a troncare qualsiasi forma di autonomia identitaria 2 . Terminati gli studi, nel 1905Šalkauskis si trasferisce a Mosca dove inizia a studiare legge. Tra i componenti della folta comunità lituana presente nell'Università moscovita (anche a causa della chiusura forzata dell'Università di Vilnius),Šalkauskis fa conoscenza con Pranas Dovydaitis, tra i fondatori dell'associazione cattolica lituana Ateitis [Il Futuro] 3 , della qualeŠalkauskis sarebbe divenuto il maggior ideologo. Nello stesso ambito universitario, conosce Romanas Bytautas, la cui concezione di un nazionalismo costruito su base linguistica costituisce un elemento con cuiŠalkauskis si sarebbe ripetutamente confrontato negli anni successivi. La permanenza diŠalkauskis nella capitale russaè tuttavia breve. Problemi polmonari lo spingono a trasferirsi nel clima più secco di Samarcanda già nel corso del semestre primaverile del 1908. Da questo momento, la sua presenza a Mosca si limita alle sole sessioni d'esame. Il periodo passato in Turkestan si rivela comunque di fondamentale importanza per la formazione del pensierošalkauskiano. Salkauskis si dedica, infatti, all'assidua lettura delle opere di Vla-1 Seppure per molti versi agiografica, utile rimane la lettura dell'unica biografia a lui dedicata, J. Eretas, StasysŠalkauskis 1886-1941, New York 1960. 2 Per una ricognizione generale della storia lituana si vedano Lietuvos istorija,

StasysŠalkauskis nasce, in una famiglia della borghesia lituana, ad Ariogala, nella contea diŠiauliai, Lituania settentrionale, il 4 maggio 1886 1 . Dopo un'infanzia vissuta senza avvenimenti degni di nota e un breve periodo trascorso a Riga al seguito del padre, Stasys frequenta il Ginnasio aŠiauliai. In quel periodo i territori etnici lituani si trovano vessati dalle restrizioni imposte dal governo zarista in seguito all'insurrezione polacca del 1863. Con l'ukaz del 1864, rimasta in vigore fino al 1904, la vita culturale lituana viene sottoposta a uno stretto controllo e a limitazioni, concernenti in particolar modo la stampa, che mirano a troncare qualsiasi forma di autonomia identitaria 2 . Terminati gli studi, nel 1905Šalkauskis si trasferisce a Mosca dove inizia a studiare legge. Tra i componenti della folta comunità lituana presente nell'Università moscovita (anche a causa della chiusura forzata dell'Università di Vilnius),Šalkauskis fa conoscenza con Pranas Dovydaitis, tra i fondatori dell'associazione cattolica lituana Ateitis [Il Futuro] 3 , della qualeŠalkauskis sarebbe divenuto il maggior ideologo. Nello stesso ambito universitario, conosce Romanas Bytautas, la cui concezione di un nazionalismo costruito su base linguistica costituisce un elemento con cuiŠalkauskis si sarebbe ripetutamente confrontato negli anni successivi. La permanenza diŠalkauskis nella capitale russaè tuttavia breve. Problemi polmonari lo spingono a trasferirsi nel clima più secco di Samarcanda già nel corso del semestre primaverile del 1908. Da questo momento, la sua presenza a Mosca si limita alle sole sessioni d'esame. Il periodo passato in Turkestan si rivela comunque di fondamentale importanza per la formazione del pensierošalkauskiano. Salkauskis si dedica, infatti, all'assidua lettura delle opere di Vla-1 Seppure per molti versi agiografica, utile rimane la lettura dell'unica biografia a lui dedicata, J. Eretas, StasysŠalkauskis 1886-1941, New York 1960. 2 Per una ricognizione generale della storia lituana si vedano Lietuvos istorija,

Allo scoppio della Prima guerra mondiale, la mobilitazione delle masse rappresentò un compito a cui, seppur per ragioni differenti, né le forze imperiali, né le élite intellettuali nazionali dell'Impero zarista poterono sottrarsi. Simboli ed elementi delle diverse mitologie nazionali furono impiegate come strumenti di mobilitazione culturale. A questo fine, gli intellettuali lituani impiegarano ampiamente la memoria della battaglia di Grünwald (1410) e dei "Cavalieri teutonici". Allorché l'occupazione tedesca ebbe inizio, la categoria di "brutalità teutonica" iniziò a essere utilizzata per dar senso a un conflitto di dimensioni mai viste prima. Grünwald (1410). When the German occupation began, the Lithuanians used the category of "Teutonic bestiality" to make sense of their experience.

Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m. kolektyvinė monografija 2 0 1 5 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2015 © "Versus aureus" leidykla, 2015 udk ISBN ... Sudarytojas ir atsakingasis redaktorius Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius Recenzentai: Prof. (HP) dr. Alvydas Jokubaitis (Vilniaus universitetas) Dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas) Kolektyvinė monografija išleista vykdant projektą: "Vidurio Rytų Europa: nacionalinių naratyvų ir atminties politikos konstravimo procesų tyrimas (1989-2011)" VP1-3.1-ŠMM-07-K-02-024 2007-2013 m. žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa "Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)" Turinys Įvadas. Vidurio Rytų Europos praeitis ir herojai po istorijos pabaigos 7 Marius Sirutavičius Vidurio (Rytų) Europos koncepcija Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniuose istoriniuose naratyvuose po 1989 metų 27 Moreno Bonda Apie vienybę nacionalinėse istorijose 109 Andrius Švarplys Lietuvių nacionalinis naratyvas šiandien: kultūrinė mobilizacija į globalius iššūkius ar provinciali modernybės baimė? 159 Tomasz Błaszczak Tarp valstybingumo ir etniškumo. 1918-1939 m. laikotarpio interpretacijos ir atminties politikos konstravimas Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje 237 Kastytis Antanaitis Rytų Prūsijos regionas Rusijos Federacijoje: Kaliningrado srities istorinės atminties ir istorinio identiteto formavimas; srities istorijos rašymas XX a. viduryje -XXI a. pradžioje 315 6 Leonas Tolvaišis Kosovo serbų bendruomenė: istorinės atminties ir nacionalinių naratyvų raida pokario laikotarpiu (1999-2015 m.) 375 Liudas Glemža XVIII amžiaus Apšvieta Vidurio Rytų Europos mažųjų tautų nacionalinėse istorijose 465 Egidijus Aleksandravičius XIX a. Lietuvos pasakojimo likimas po 1990 m.: tarp funkcionalumo ir inercijos 537 Rūstis Kamuntavičius Konfrontuojančios praeities reprezentacijos. Baltarusijos istorija iki 1795 m.: suprasti pasakojimą 613 Andrea Griffante MITAs IR jo FoRMos jonas Paulius II ir lenkų istorinis diskursas Lenkijoje ir Lietuvoje 2000-2014 metais 693 Egidijus Aleksandravičius pasakojimus ir vadovėliuose įsitvirtinusius herojus. Naiviai tikima, kad lietuvių tautai labiau gresia tos pažiūros, kurios siejasi su antruoju naratyvu. Antrasis pasakojimas -tautinis baltarusiškas. Šio pasakojimo pradžia siejama su Polocko kunigaikštyste (IX-XIII a.), kuri laikoma pirmąja baltarusių valstybe. Polocko ir kitų gudų žemių integravimasis su Lietuva, įvykęs XIII-XIV a., žymi naujos baltarusių (arba baltarusių-lietuvių) valstybės -Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės -atsiradimą. Toks pasakojimas pradėjo formuotis XIX a., o klasikine knyga yra laikoma Vaclavo Lastoŭskio "Trumpovoji Baltarusijos istorija", publikuota Vilniuje 1910 m. Sovietiniais laikais išgyvenęs nuosmukį, jis atgimė su Mikolos Jermalovičiaus darbais 9-10 dešimtmečiais. Nors pastarasis autorius nėra laikomas profesionaliu istoriku net tarp savo pasekėjų, tačiau jo idėjos, pakoreguotos profesionalių tyrinėtojų, sudaro dabartinio baltarusių tautinio naratyvo pagrindą. Lietuvių viešosios opinijos bangos kaipmat sukyla pradėjus gilintis į baltarusiškas istorijas (bent jau ėmus jomis domėtis be tautinės empatijos pastangų), o autorius prieš kelerius metus galėjo savo kailiu patirti, ką tai reiškia. Įvadiniame mūsų knygos straipsnyje tai bandau išryškinti pirmiausia dėl vienos priežasties. Norisi parodyti, kad Vidurio Rytų Europai istorija ne tik kad nesibaigia, bet priešingai -iš naujo įsiaudrina. Senosios Europos patirtys dar netampa naujosios Europos Sąjungos narių patirtimis. Kaip čia nepritarsi R. Kamuntavičiaus argumentui, kad viltys parašyti kažką panašaus į regioną vienijantį pasakojimą yra menkos. Jis argumentuoja: Jacques le Goffas, kalbėdamas apie XX a. antrosios pusės bandymus parašyti universalią istoriją, teigė, kad visi jie buvo nesėkmingi. Be to, jis iškėlė mintį, jog ketinimas redukuoti ją į švelnią, saldžią ir visiems tinkamą ekumeninę istoriją galbūt nėra teisingas kelias. "Kaip atrodys tikra visuotinė istorija, niekas nežino. Tikriausiai, tai netgi bus kažkas visiškai kita, negu tai, ką mes vadiname istorija." 6 Nors šis prancūzų mokslininkas kalbėjo apie visuotinę istoriją, tačiau tos pačios problemos neabejotinai atsispindi ir žemesniame -regiono ir kaimyninių kraštų -lygmenyse. 7 6 L e G of f, J. History and Memory, Columbia University Press, 1992, 209. 7 K a mu nt av ič iu s , R., ten pat, p. Egidijus Aleksandravičius žinias. O tada, trečia, suprasti, kaip šie lingvistiškai sukonstruoti vaizdiniai naudojami pasakojant, informuojant ar šviečiant. 10

Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m. kolektyvinė monografija 2 0 1 5 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2015 © "Versus aureus" leidykla, 2015 udk ISBN ... Sudarytojas ir atsakingasis redaktorius Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius Recenzentai: Prof. (HP) dr. Alvydas Jokubaitis (Vilniaus universitetas) Dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas) Kolektyvinė monografija išleista vykdant projektą: "Vidurio Rytų Europa: nacionalinių naratyvų ir atminties politikos konstravimo procesų tyrimas (1989-2011)" VP1-3.1-ŠMM-07-K-02-024 2007-2013 m. žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa "Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)" Turinys Įvadas. Vidurio Rytų Europos praeitis ir herojai po istorijos pabaigos 7 Marius Sirutavičius Vidurio (Rytų) Europos koncepcija Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniuose istoriniuose naratyvuose po 1989 metų 27 Moreno Bonda Apie vienybę nacionalinėse istorijose 109 Andrius Švarplys Lietuvių nacionalinis naratyvas šiandien: kultūrinė mobilizacija į globalius iššūkius ar provinciali modernybės baimė? 159 Tomasz Błaszczak Tarp valstybingumo ir etniškumo. 1918-1939 m. laikotarpio interpretacijos ir atminties politikos konstravimas Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje 237 Kastytis Antanaitis Rytų Prūsijos regionas Rusijos Federacijoje: Kaliningrado srities istorinės atminties ir istorinio identiteto formavimas; srities istorijos rašymas XX a. viduryje -XXI a. pradžioje 315 6 Leonas Tolvaišis Kosovo serbų bendruomenė: istorinės atminties ir nacionalinių naratyvų raida pokario laikotarpiu (1999-2015 m.) 375 Liudas Glemža XVIII amžiaus Apšvieta Vidurio Rytų Europos mažųjų tautų nacionalinėse istorijose 465 Egidijus Aleksandravičius XIX a. Lietuvos pasakojimo likimas po 1990 m.: tarp funkcionalumo ir inercijos 537 Rūstis Kamuntavičius Konfrontuojančios praeities reprezentacijos. Baltarusijos istorija iki 1795 m.: suprasti pasakojimą 613 Andrea Griffante MITAs IR jo FoRMos jonas Paulius II ir lenkų istorinis diskursas Lenkijoje ir Lietuvoje 2000-2014 metais 693 Egidijus Aleksandravičius pasakojimus ir vadovėliuose įsitvirtinusius herojus. Naiviai tikima, kad lietuvių tautai labiau gresia tos pažiūros, kurios siejasi su antruoju naratyvu. Antrasis pasakojimas -tautinis baltarusiškas. Šio pasakojimo pradžia siejama su Polocko kunigaikštyste (IX-XIII a.), kuri laikoma pirmąja baltarusių valstybe. Polocko ir kitų gudų žemių integravimasis su Lietuva, įvykęs XIII-XIV a., žymi naujos baltarusių (arba baltarusių-lietuvių) valstybės -Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės -atsiradimą. Toks pasakojimas pradėjo formuotis XIX a., o klasikine knyga yra laikoma Vaclavo Lastoŭskio "Trumpovoji Baltarusijos istorija", publikuota Vilniuje 1910 m. Sovietiniais laikais išgyvenęs nuosmukį, jis atgimė su Mikolos Jermalovičiaus darbais 9-10 dešimtmečiais. Nors pastarasis autorius nėra laikomas profesionaliu istoriku net tarp savo pasekėjų, tačiau jo idėjos, pakoreguotos profesionalių tyrinėtojų, sudaro dabartinio baltarusių tautinio naratyvo pagrindą. Lietuvių viešosios opinijos bangos kaipmat sukyla pradėjus gilintis į baltarusiškas istorijas (bent jau ėmus jomis domėtis be tautinės empatijos pastangų), o autorius prieš kelerius metus galėjo savo kailiu patirti, ką tai reiškia. Įvadiniame mūsų knygos straipsnyje tai bandau išryškinti pirmiausia dėl vienos priežasties. Norisi parodyti, kad Vidurio Rytų Europai istorija ne tik kad nesibaigia, bet priešingai -iš naujo įsiaudrina. Senosios Europos patirtys dar netampa naujosios Europos Sąjungos narių patirtimis. Kaip čia nepritarsi R. Kamuntavičiaus argumentui, kad viltys parašyti kažką panašaus į regioną vienijantį pasakojimą yra menkos. Jis argumentuoja: Jacques le Goffas, kalbėdamas apie XX a. antrosios pusės bandymus parašyti universalią istoriją, teigė, kad visi jie buvo nesėkmingi. Be to, jis iškėlė mintį, jog ketinimas redukuoti ją į švelnią, saldžią ir visiems tinkamą ekumeninę istoriją galbūt nėra teisingas kelias. "Kaip atrodys tikra visuotinė istorija, niekas nežino. Tikriausiai, tai netgi bus kažkas visiškai kita, negu tai, ką mes vadiname istorija." 6 Nors šis prancūzų mokslininkas kalbėjo apie visuotinę istoriją, tačiau tos pačios problemos neabejotinai atsispindi ir žemesniame -regiono ir kaimyninių kraštų -lygmenyse. 7 6 L e G of f, J. History and Memory, Columbia University Press, 1992, 209. 7 K a mu nt av ič iu s , R., ten pat, p. Egidijus Aleksandravičius žinias. O tada, trečia, suprasti, kaip šie lingvistiškai sukonstruoti vaizdiniai naudojami pasakojant, informuojant ar šviečiant. 10

Dem Tagebuch als literarischer Form und als Forschungsgegenstand wurde in den letzten Jahrzehnten immer mehr Aufmerksamkeit entgegengebracht. 2 Noch in den 1960er und 1970er Jahren betrachtete die Literaturwissenschaft das Tagebuch als ein Genre für sich und als Ausdruck einer unmittelbaren Beziehung zwischen dem Selbst und der äußeren Welt. 3 In jüngster Zeit ist sowohl diese Autonomie des Genres als auch der zweigeteilte Charakter des Dialogs zwischen Sprecher und Lebensraum sehr viel unschärfer geworden. So ist es unbestreitbar, dass seit der massenhaften Verbreitung des Tagebuchs im 18. Jahrhundert menschliche Erfahrung bei ihrer Aufzeichnung stets durch grundlegende epistemologische Kategorien wie die Entstehungszeit, die Subjektivität des Schreibenden und die Unterscheidung zwischen öffentlicher und privater Sphäre gefiltert wird. Betrachtet man das private Schreiben als die authentische Sphäre im Gegensatz zum unauthentischen Bereich des Öffentlichen, so wird das schreibende Subjekt nicht nur zum Zentrum der Erzählung, sondern dessen Erzählung fällt mit seiner Identität zusammen. 4 Jerome Bruner unterstreicht in seiner Untersuchung zum Verhältnis von Erfahrung und Erzählung, dass autobiografische Erzählungen, und zwar unabhängig von den gebrauchten kanonischen Formen, das einzige dem Menschen zur Verfügung stehende Instrument darstellen, um den Sinn der gelebten Zeit zu erfassen. Autobiografische Erzählungen haben, sofern sie an gemeinsamen linguistischen und kognitiven Prozessen orientiert sind, das Potential, die Formen der Wahrnehmung sowie das Gedächtnis zu strukturieren und die Erfahrung der Ereignisse zu segmentieren und wieder zusammenzusetzen. Sie konstituieren das, was als "das Leben" erzählt wird. 5

The article show s the First W orld W ar as a gro u nd -b re akin g tim e fo r the consolidation o f the n a tional identity o f Lithuanian physicians, and their coordination as a professional g ro u p with a pre cise com m itm ent to the nation and the nation-building process. W hile physicians' com m itm ent to hygiene dates from the period p rio r to the outbreak o f the First W orld W ar, the w ar created material conditions w hich enabled the w idespread com p reh en sio n o f the im portance o f hygiene in the life o f the nation, an d the grow th o f physicians' sen se o f professional-intellectual agency within the ethnic com m unity. T h e need to provide m edical aid in a co n text ch aracterised by epidem ics and deteriorating hygiene w as a precondition fo r m uch stro n g e r coordination a m o n g physicians, with th e aim o f o p tim isin g relief efforts. Furtherm ore, the sp read o f e pid em ics w as used as a reason fo r stren gth en in g tru st betw een m edical p ersonnel and the population. Th e difficulties w hich characterised health care in the early p h ase o f th e Lithuanian nation-state (lack of money, sh ortages, irrational features o f th e health-care system , etc) m a d e the im p lem en ta tion of the 'national hygiene' p ro gra m m e im p ossib le in th e sh o rt term . K EYW O RD S: First W orld W ar, hygiene, intelligentsia, national co n so lid atio n , national hygiene. ANOTACIJA Straipsnyje atskleidžiam a, kad Pirm asis pasaulinis karas buvo tiek lietuvių gydytojų tautinio tapatu mo konsolidavim o laikotarpis, tiek jų, kaip profesinės kategorijos, aktyvaus įsitraukim o į naciona linės valstybės kūrim ą etapas. D ar karui neprasidėjus gydytojai buvo gana stipriai ėm ęsi higienos normų skleidim o darbo, kurį laikė tam tikra nacionaline pareiga, dalyvavo nacionalinio judėjim o vei kloje. Tačiau karas sudarė konkrečias prielaidas higienos svarbai visuom enės gyvenim e įrodyti bei sustiprinti pačių gydytojų intelektualinį-profesinį vaidm enį nacionalinėje bendruom enėje. Konteks te, kuriame įsiviešpatavo epidem ijos bei prastėjančios higienos sąlygos ir m edicininė pagalba buvo itin būtina, glaudesnį gydytojų tarpusavio koordinavim ąsi paskatino m edicininės pagalbos teikimo organizavimo poreikis. Tiek karo metu, tiek jam pasibaigus gydytojai m ėgino sustiprinti nacionalinio medicininio personalo ir gyventojų abipusius ryšius. Nepaisant gydytojų pastangų, nepriklausom os Lietuvos valstybės politiniai ir materialiniai sunkum ai pirm aisiais jo s egzistavim o metais kiek sulėti no gydytojų vykdom ą "nacionalinės higienos" program os vystym ąsi. PAGRINDINIAI ŽO D ŽIA I: P irm a sis p asa u lin is karas, higiena, inteligentija, tautinė konsolidacija, tautinė sveikata.

The aim of the article is to analyse the Soviet definition of crime, the structure and logic of Soviet criminal law, and the system of criminal prosecution developed by the Bolsheviks after the October Revolution of 1917, consolidated during the NEP and collectivisation, and reformed by Stalin and Andrey Vyshinsky in the mid-1930s. The research also examines the impact that these concepts, ideas, institutions, legal norms and practices had on newly occupied Soviet colonies, focusing on the case of the LSSR. First of all, the research demonstrates that the main laws, institutions and actors in the Soviet criminal justice system which functioned until the mid-1950s without radical changes were invented and defined just after the Revolution, Civil War and NEP. Impacted by Marxist philosophy, by the traditional Russian peasant mentality and pre-revolutionary Bolshevik experiences, the early Bolshevik criminal justice system already had features which became crucial to the implementation...

The aim of this article is to research the concept and different definitions of gender-based violence in Lithuanian society during the late Soviet period and the first decade of Lithuanian independence. These different definitions of gender-based violence are reconstructed and presented in the different discourses of criminological knowledge and beliefs: a) the expert criminological discourse; b) the so-called discourse of the ‘well-informed citizens’; c) the so-called discourse of the ‘people from the street’. The theory of three different criminilogical discourses in Lithuanian crimininology is developed by Aleksandras Dobryninas but based on theoretical insights of Alfred Schütz. The article analyzes the third level from the perspectives‘ of the victims of gender-based violence. 

Mokslinis vadovas -doc. dr. Arūnas Streikus (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, istorija -05 H). Disertacija ginama viešame disertacijos Gynimo tarybos posėdyje: Pirmininkas -doc. dr. Algirdas Jakubčionis (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, istorija -05 H). Nariai: Doc. dr. Algimantas Čepas (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, teisė -01S); Dr. Saulius Grybkauskas (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija -05H); Dr. Tomas Vaiseta (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, istorija -05H); Prof. dr. Justinas Ţilinskas (Mykolo Romerio universitetas, socialiniai mokslai, teisė -01S). Disertacija bus ginama viešame disertacijos Gynimo tarybos posėdyje 2017 m. rugsėjo mėn. 29 d. (penktadienį) 15 val. Istorijos fakulteto 211 auditorijoje. Adresas: Universiteto g. 7, LT-01513, Vilnius, Lietuva Disertaciją galima perţiūrėti Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto bibliotekose ir VU interneto svetainėje adresu: www.vu.lt/lt/naujienos/ivykiukalendorius Problema. Šios disertacijos atsiradimą lėmė Lietuvos socialiniuose ir humanitariniuose moksluose egzistuojanti spraga tiriant sovietinę baudţiamąją teisę, baudţiamojo persekiojimo praktiką bei sovietines nusikaltimo ir bausmės sampratas makroperspektyvoje, vadovaujantis tarpdisciplininiu poţiūriu. Didelė dalis šiandien egzistuojančių mokslinių darbų, susijusių su šia problematika, analizuoja siauras sovietinio baudţiamojo teisingumo sritis. Dalis jų skirta kitai problematikai, o sovietinė baudţiamoji justicija ir nusikalstamumas tėra šalutinės problemos. Be to, nemaţai istorinių tyrimų, kuriuose iki šiol buvo gilinamasi į politinio nusikaltimo temą, priklauso vadinamajai totalitarinei mokyklai: sovietinė teisė juose analizuojama normatyviniu aspektu, tik per politinių represijų prizmę. Dar vienas argumentas, pagrindţiąs tyrimo naujumą ir aktualumą, yra Lietuvos istorinėje savimonėje įsitvirtinęs vadinamasis Gulago mitas, kuris šiandien pripaţįstamas ir kaip atminties vieta. Šis mitas, gimęs istorinėje Lietuvos, SSRS ir Rytų bloko savimonėje, puoselėtas su totalitarine ir naująja totalitarine mokykla susijusių mokslinės tradicijos atstovų, įtvirtino įsivaizdavimą, kad visa sovietinė baudţiamojo persekiojimo ir teisingumo sistema buvo nukreipta išimtinai tiktai į individo bei visuomenės represavimą, o kitų funkcijų neatliko. Disertacijoje grindţiama mintis, kad minėtas sovietinės baudţiamojo teisingumo sistemos, sovietinių nusikaltimo ir bausmės sampratų apibrėţimas ir vertinimas išimtinai per Gulago prizmę stokoja mokslinių argumentų. Taigi dar vienas iš disertacijos atsiradimo motyvų buvo vadinamojo Gulago mito dekonstravimas, įvertinant jo analitinį pagrįstumą ir pretenzijas įsitvirtinti taip pat ir moksliniame humanitarinių bei socialinių mokslų (istorijos, teisės, sociologijos, politologijos) diskurse. Disertacijos aktualumą pagrindţia ir sovietinės baudţiamosios teisės kategorijų tęstinumas Lietuvos Respublikoje po 1990 m. -pavyzdţiui, faktas, kad modifikuotas 1961 m. LSSR baudţiamasis kodeksas buvo naudojamas iki 2000 m., tad sovietinis poţiūris į baudţiamąjį teisingumą bei sovietinės nusikaltimo ir bausmės sampratos, vertinant hipotetiškai, galėjo daryti įtaką ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Disertacijoje formuluojama ir įrodoma šiuolaikinės kriminologijos disciplinos ţiniomis grindţiama tezė, kad nusikaltimo ir bausmės sampratos sovietinėje Lietuvoje (kaip ir bet kurioje visuomenėje) apėmė kur kas platesnį lauką nei vien tik įstatymai ir baudţiamojo persekiojimo institucijų veikla. Nusikaltimo ir bausmės sampratos tyrimo

The aim of the article is to analyse the Soviet definition of crime, the structure and logic of Soviet criminal law, and the system of criminal prosecution developed by the Bolsheviks after the October Revolution of 1917, consolidated during the NEP and collectivisation, and reformed by Stalin and Andrey Vyshinsky in the mid-1930s. The research also examines the impact that these concepts, ideas, institutions, legal norms and practices had on newly occupied Soviet colonies, focusing on the case of the LSSR. First of all, the research demonstrates that the main laws, institutions and actors in the Soviet criminal justice system which functioned until the mid-1950s without radical changes were invented and defined just after the Revolution, Civil War and NEP. Impacted by Marxist philosophy, by the traditional Russian peasant mentality and pre-revolutionary Bolshevik experiences, the early Bolshevik criminal justice system already had features which became crucial to the implementation of Stalinist mass repressions. For instance, the criminal code of the RSFSR defined a crime as any act or omission dangerous to the Soviet order and state, but not as an act or omission prohibited by lawthis was possible due to the 'principle of analogy'. The criminal code of 1926, based on Bolshevik legal norms from the period of the Revolution and the Russian Civil War, was not replaced during the legal reform of the mid-1930s. The very same system was transferred to the Lithuanian SSR after the occupation. Despite some institutional differences, the main features did not vary from that of the RSFSR, and the two were linked in the common system, the Russian one having hierarchical superiority. 'Union' laws prevailed over republican ones. But in the LSSR, the process of colonisation in the field of the criminal justice system was difficult, due to the strong armed anti-Soviet resistance, and the lack of well-educated and loyal Soviet legal personnel.

Santrauka. Straipsnio tikslas -ištirti smurto lyties pagrindu sampratą Lietuvos SSR vėlyvuoju sovietmečiu ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį iš idėjų istorijos ir kritinės kriminologijos perspektyvos, remiantis kriminologo Richard᾽o Quinney idėja, kad nusikaltimas yra konstruojamas, tad to paties nusikaltimo apibrėžimai skirtingose visuomenėse skiriasi, bei taikant Michel᾽io Foucault žinojimo archeologijos metodologiją. Sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje egzistavę smurto lyties pagrindu apibrėžimai dekonstruojami pasitelkiant filosofo Alfred᾽o Schütz᾽o suformuluotą ir Lietuvos kriminologijos moksle kriminologo Aleksandro Dobrynino adaptuotą bei tirti kriminologiniam žinojimui pritaikytą skirtingų žinojimo diskursų teoriją. Analizuojami šie smurtą lyties pagrindu sovietmečiu ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį atspindėję kriminologiniai diskursai: a) ekspertinis diskursas; b) vadinamasis gerai informuotų piliečių diskursas; c) vadinamasis žmonių iš gatvės (arba "eilinio žmogaus") diskursas. Straipsnyje atskirai aptariama smurto lyties pagrindu aukų perspektyva, ieškant atsakymo į klausimą, kokio tipo diskursas socialiai konstravo šio smurto aukų suvokimą apie joms įvykdytus nusikaltimus, bei tiriant, kaip save konstravo smurto aukos. Analizuojamas ir sovietinių smurto lyties pagrindu sampratų tęstinumas po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.