Raudonoji armija
| Raudonoji armija | |
|---|---|
 Raudonosios armijos emblema | |
| Veikimo laikas | 1918 m. sausio 28 d. – 1946 m. vasario 25 d. |
| Valstybė |  Rusijos TFSR Sovietų Sąjunga
|
| Lojalumas | Tarybų Sąjungos komunistų partija |
| Rūšis | Ginkluotosios pajėgos |
| Mūšiai | Rusijos pilietinis karas Lenkijos-sovietų karas Žiemos karas TSRS invazija į Lenkiją Antrasis pasaulinis karas |
Raudonoji armija (visas pavadinimas Darbininkų ir valstiečių Raudonoji armija, rus. Рабоче-крестьянская Красная армия) – Sovietų Rusijos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos karinių pajėgų pavadinimas 1918–1946 m. Vėliau ši armija pervadinta į Tarybinę Armiją.
Vienas iš aktyviausių Raudonosios armijos organizatorių buvo Levas Trockis. 1922 metais sukūrus TSRS, Raudonoji armija tapo šios valstybės oficialiomis karinėmis pajėgomis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1918 m. sausio 28 d. dekretu imta kurti Darbininkų ir valstiečių raudonoji armija, o vasario 11 d. dekretu − Darbininkų ir valstiečių raudonasis laivynas. 1918 m. vasario 23 d. Raudonosios armijos daliniai laimėjo pirmą didelę pergalę prieš vokiečius; šiam įvykiui pažymėti vasario 23 d. buvo laikoma Raudonosios, vėliau Tarybinės armijos ir Karinio jūrų laivyno diena. 1918 m. balandžio 13 d. iš latvių raudonųjų šaulių buvo organizuota pirmoji Raudonosios armijos divizija. Per 1920 m. demobilizaciją mažinama kariuomenė
1918 m. sausio−gegužės mėnesiais į armiją buvo imami tik savanoriai, o vadai (iki pulko vado) renkami. Tačiau savanorių buvo mažai, todėl gegužės 22 d. buvo įvestas visuotinis privalomas karinis mokymas, vadus ėmė skirti karinės žinybos. 1918 m. liepos 10 d. priimtas nutarimas dėl Raudonosios armijos organizavimo visuotiniu karinės prievolės pagrindu. 1919 m., įveikus karinę opoziciją, buvo baigtas perėjimas į reguliarią masinę kariuomenę. Per 1920 – 1924 m. demobilizaciją Raudonosios armijos karių skaičius sumažėjo nuo 5,5 milijonų iki 500 000 karių.
Per 1924−1925 m. karinę reformą buvo pereita prie mišraus (teritorinio ir kadrinio) komplektavimo principo, kuris leido taikos metu turėti nedidelę kadrinę kariuomenę ir teritorines milicijos formuotes apygardose. Kadriniai buvo dauguma pasienio apygardų junginių ir dalių, techninė ir speciali kariuomenė, Karinis jūrų laivynas. 1925 m. sausio mėnesį TSRS revoliucinės karo tarybos pirmininku ir kariuomenės ir laivyno liaudies komisaru paskirtas M. Frunzė (vietoje L. Trockio).
1925 m. rugsėjo 18 d. priimtas sąjunginis karo prievolės įstatymas; jis nustatė ir ginkluotųjų pajėgų struktūrą. 1935−1938 m. nuo teritorinio ir kadrinio ginkluotųjų pajėgų organizacijos principo pereita į vieną kadrinę organizaciją. 1939 m. rugsėjo 1 d. priimtas visuotinės karo prievolės įstatymas panaikino iki tol buvusius tarnybos kariuomenėje ir laivyne apribojimus kai kurioms gyventojų kategorijoms. 1935 m. rugsėjo 22 d. įvesti kariniai laipsniai, o 1940 m. gegužės 7 d. − generolų ir admirolų laipsniai.
TSRS gynybos ministerijos (arba ją atstojančio karinio vadovavimo organo) vadovai (po 1924−1925 m. karinės reformos):
- M. Frunzė, 1925 m. sausis−spalis
- K. Vorošilovas, 1925 m. lapkritis − 1940 m. gegužė
- S. Timošenka, 1940 m. gegužė − 1941 m. liepa
- J. Stalinas, 1941 m. liepa − 1947 m. kovas
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Nacionaliniai Raudonosios Armijos junginiai
- DVRA karių kategorijos ir skiriamieji ženklai (1918–1935)
- DVRA kariniai laipsniai ir skiriamieji ženklai (1935–1940)
- Raudonosios armijos žemėlapiai
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Apie Raudonąją armiją (rusų k.)