Šv. Elenos sala
15°57′ p. pl. 05°43′ v. ilg. / 15.950°š. pl. 5.717°r. ilg.
| Šv. Elenos sala Saint Helena | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Laiko juosta: (UTC+0) ------ vasaros: (UTC) | |||||||
| Valstybė |  Jungtinė Karalystė
| ||||||
| Užjūrio teritorija | Šv. Elenos, Dangun Žengimo ir Tristano da Kunjos salos | ||||||
| Administracinis centras | Džeimstaunas | ||||||
| Oficialios kalbos | anglų | ||||||
| Gubernatorius | Philip Rushbrook | ||||||
| Gyventojų | 4 269[1] | ||||||
| Plotas | 122 km² | ||||||
| Tankumas | 35 žm./km² | ||||||
| Aukščiausia vieta | 818 | ||||||
| Teritorijos kodas | SH-HL | ||||||
| Interneto kodas | .sh | ||||||
| Tel. kodas | +290 | ||||||
 Vikiteka |
Šv. Elenos salaVikiteka | ||||||
Šventosios Elenos sala (angl. Saint Helena) – Jungtinei Karalystei priklausanti atoki sala pietiniame Atlanto vandenyne.[2]
Šventoji Elenos sala kartu su Dangun Žengimo bei Tristan da Kunjos salomis, bei joms priklausančiomis aplinkinėmis mažesnėmis salomis sudaro bendrą – Šventosios Elenos, Dangun Žengimo ir Tristano da Kunjos salų administracinį vienetą, kuris yra vienas iš keturiolikos Britų užjūrių teritorijų. Šventosios Elenos salos sostinė Džeimstaunas.[2]
Šventosios Elenos sala yra antra seniausia po Bermudų salos Britų užjūrių teritorija.
Geografija ir klimatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šventoji Elena yra vulkaninės kilmės sala iš vandenyno iškylusi prieš 14 milijonų metų,[3] tačiau vulkanininis aktyvumas saloje seniai pasibaigęs. Geografiškai sala viena atokiausių visame pasaulyje, randasi 1 950 km į vakarus nuo Afrikos žemyno pietvakarinės pakrantės. Jos ilgis yra 16,9 km, plotis 10,4 km.[2]
Rytinėje, šiaurinėje ir vakarinėje salos pusėse statmenos uolos iškilusios į 490–700 m aukštį. Į šiaurę nuo Smėlio įlankos esančių pusapvaliais kraštais kalnų pakraščiuose yra dvi aukščiausios salos vietos – 820 m aukščio Dianos viršūnė ir 800 m aukščio Aktiono (Actaeon) kalnas. Į pietus nuo kalnų išsibarstę vandens erozijos išraižyti siauri tarpekliai, kurie arti jūros virtę giliais slėniais. Saloje gausu šaltinių.[2]
Vienintelė tinkama prieplauka laivams yra šiaurės vakarinėje salos pusėje esančioje Džeimso įlankoje, nuo kurios tęsiasi 2,4 km siauras slėnis į šalies gilumą. Šiame slėnyje įsikūrusi salos sostinė ir jūrų uostas – Džeimstaunas.[2]
Klimatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors sala randasi atogrąžų klimato juostoje, bet dėl vyraujančių pietų Atlante vėsių pasatų įtakos, joje vidutinių platumų juostos klimatas su šiltomis vasaromis ir tik šiek tiek vėsesniu žiemos sezonu. Metinis kritulių kiekis svyruoja – jūros lygyje nuo 200 mm, ir iki daugiau kaip 760 mm salos centre.[2]
Gamta
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šventosios Elenos saloje iš viso užregistruotos 2 932 floros ir faunos rūšys, iš kurių:
- 2 144 – vietinės rūšys;
- 502 – endeminės rūšys;
- 26 – į tarptautinę raudonąją knygą įrašytos rūšys;
- 21 – endeminės rūšys, kurioms gresia išnykimas;
- 788 – svetimžemės rūšys;
Flora
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Milijonus metų izoliuotai egzistavusią Šventosios Elenos salos vietinę florą ir fauną nuo XVI a. pradžios pradėjo niokoti čia atsikėlę žmonės, o vėliau jų įsivežtos svetimos augalų ir gyvūnų rūšys iki šiol daro žalą.
1843 m. saloje lankęsis britų botanikas Džozefas Daltonas Hukeris (Joseph Dalton Hooker) apie iškirstus miškus ir vietinę salos florą rašė taip: „1839 m. ir 1843 m. veltui ieškojau miško medžių ir krūmų, kurie dešimtimis tūkstančių augo ne prieš šimtmetį iki mano apsilankymo, o dar prieš dvidešimt metų egzistavo pavieniais individais. Vienur jų nemačiau nė pėdsako, kitur – tik suniokotus ir negyvus kamienus kybančius ant uolų neprieinamose vietose. Nuo pirmųjų ožkų įvežimo į salą iš Systema Naturæ tikriausiai išnyko 100 Šventosios Elenos augalų.“[3]
Dabar, Šventosios Elenos salos floroje vyrauja nevietiniai augalai, kurių daugelis yra invaziniai ir kenkia likusiai vietinei ir endeminei florai. Naujausiais paskaičiavimais, daugiau kaip 80 % induočių (Tracheophyta) atgabeno žmonės, o bendra jų biomasė saloje siekia iki 99 %. Nepaisant šito, dalis unikalių endeminių rūšių išliko, kuri yra vertinga bet trapi, todėl salos flora orientuota į daugybę konservavimo iniciatyvų.[3]
Salą galima suskirstyti į tris augalijos zonas:[3]
- pirmąją uolėtą, skurdžios augalijos pakrantės zoną su kaktusais, besitęsiančią į šalies gilumą apie 1,6 km.
- antrąją arba vidurinę zoną, besitęsiančią dar 0,4-1,6 km į šalies gilumą, kurioje auga apžėlę žole kalvų šlaitai, bei dygliakrūmiai (Ulex), gluosniai (Salix), tuopos (Populus) ir paprastosios pušys (Pinus sylvestris);
- trečioji arba centrinė zona, maždaug 5 km ilgio ir 3 km pločio, kurioje auga daugybė salos endeminių augalų rūšių, tarp kurių Trochetiopsis ebenus (salos nacionalinis augalas[3]), Trochetiopsis erythroxylon ir Melanodendron integrifolium, taip pat kolonistų įvežti ąžuolai (Quercus), kedrai (Cedrus), eukaliptai (Eucalyptus), bambukai (Bambusoideae) ir bananai (Musa).
Tarp išlikusių endeminių augalų rūšių auga šios: Asplenium haughtonii, Bulbostylis lichtensteiniana, Carex dianae, Commidendrum robustum, Commidendrum rotundifolium, Commidendrum rugosum, Commidendrum spurium, aukštoji diksonija (Dicksonia arborescens), Eragrostis saxatilis, Frankenia portulacifolia, Lachanodes arborea, Lobelia scaevolifolia, Mellissia begoniifolia, Osteospermum sanctae-helenae, Petrobium arboreum, Phylica polifolia, Pladaroxylon leucadendron, Sium bracteatum, Sium burchellii, Wahlenbergia linifolia, Wahlenbergia roxburghii.[3]
Fauna
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dabar saloje išlikę endeminiai gyvūnai yra maži, tarp jų – bestuburiai, pavyzdžiui, Succinea sanctaehelenae ir įvairūs vabzdžiai, taip pat Charadrius sanctaehelenae paukščių endeminė rūšis.[3]
Šalia salos aptinkamos 138 žuvų rūšys, tarp kurių 12 yra endeminės: Ariosoma mellissii, Callionymus sanctaehelenae, Chromis sanctaehelenae, Holanthias fronticinctus, Physiuculus helenaensis, Pontinus nigropunctatus, Scartella springeri, Scorpaena mellissii, Stegastes sanctaehelenae, Thalassoma sanctaehelenae.[3]
Išnykusios rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugiau kaip penkiasdešimt metų saloje neaptinkamos 48 rūšys, tarp kurių 2014 m. Labidura herculeana rūšis paskelbta išnykusia. 2003 m. lapkrityje išnyko Nesiota elliptica. Tarptautinėje raudonojoje knygoje Sympetrum dilatatum paskelbta išnykusia rūšimi. Nuo 1967 m. neaptinkamas Aplothorax burchelli ir manoma kad išnyko. Aphanocrex podarces išnyko 16 amžiaus pradžioje ir dabar rūšis žinoma tik iš fosilijų.[3]
Gamtosauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Siekiant apsaugoti ir atkūrti vietinę salos florą ir fauną, 1996 m. kovo mėn., 81 hektarų plote buvo įkūrtas Dianos viršūnės nacionalinis parkas, kuris jau pateisino daugelio lūkesčius atkuriant prarastose buveinėse natūralias augalijos bendrijas. Dabar nacionalinio parko kraštovaizdyje dominuoja Melanodendron integrifolium ir aukštosios diksonijos (Dicksonia arborescens).[3]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pavadinimas salai suteiktas pagal katalikų ir stačiatikių bažnyčių Šventosios Elenos vardą.
Istorinis kontekstas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antroje XV a. pusėje Vakarų Europa įsigalėjo vandenynuose ir tapo pasaulinės prekybos centru. Pirmosios iškilo Portugalija ir Ispanija, sąlygojusios Anglijos ir Nyderlandų kilimą. Ispanijos Nyderlandai buvo susiskaldę: 1579 m. šiaurinės protestantiškos provincijos atsiskyrė ir įkūrė dabartinę Olandiją.
Atradimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki pat atradimo žmonės saloje negyveno. 1502 m. gegužę, salą atrado Portugalijai tarnavęs ispanų jūrininkas Žuanas da Nova (Joao da Nova). Tiksli atradimo data tradiciškai nurodoma gegužės 21 d., kuri stačiatikių bažnyčioje yra Šventosios Elenos, Romos imperatorienės ir imperatoriaus Konstantino Didžiojo motinos, šventė. Tačiau kiti duomenys rodo, kad tai buvo gegužės 3 d., Romos katalikų Tikrojo kryžiaus šventė, kurio pradininke ir laikoma Šventoji Elena,[2] pasižymėjusi dosnumu, bažnyčių statymu.
Apie salos egzistavimą ilgą laiką žinojo tik portugalai, kai grįždamas iš kelionės aplink pasaulį 1588 m. Šventosios Elenos salą aplankė anglų jūrininkas kapitonas Tomas Kavendišas (Thomas Cavendish). Netrukus sala tapo svarbiu uostu, į kurį užsukdavo laivai, plaukiantys tarp Europos ir Rytų Indijų (dabartinė Indonezija).[2]
Vėliava
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmoji vėliava sukurta sukomponavus Jungtinės Karalystės valstybės vėliavą su Didžiosios Britanijos prekybos laivyno ir Ost Indijos kompanijos vėliavomis. Tokia vėliava įvairiomis modifikacijomis plevėsavo iki 1824 m. Herbas, kuris ir dabar yra vėliavos fone, kilo nuo šios kolonijos antspaudo. Jame vaizduojamas tristiebis laivas šalia stataus uolos šlaito. Jo burės sudėtos, gale plevėsuoja vėliava.
Salos šeimininkai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apie 1645–1651 m. Šventosios Elenos salą buvo užėmę olandai, tačiau 1659 m. salą perėmė Anglijos Rytų Indijos kompanija. Po trumpos olandų okupacijos 1673 m. Rytų Indijos kompanijai buvo patvirtinta salos nuosavybė. Iki 1673 m. beveik pusė gyventojų buvo įsivežti vergai (kurie visi 1826–1836 m. buvo išlaisvinti).[2]
XVII a. Europos šalyse vykdant merkantilinę politiką buvo steigiamos kompanijos prekybai su tolimais kraštais. 1600 m. Anglijoje didžiausia bendrovė buvo Ost Indijos kompanija. Ji pradėjo reikšti pretenzijas į salą ir 1659 m. pagal Anglijos karaliaus Karolio II privilegiją ją kolonizavo.
Pirmieji gyventojai buvo kompanijos darbuotojai ir anglų naujakuriai, taip pat vergai iš Afrikos, Rytų Indijos, Madagaskaro. Didelis gyventojų antplūdis buvo po Didžiojo Gaisro Londone 1666 m. Tuo tarpu Olandų Rytų Indijos kompanija įgijo prekybos su Azija monopolį. Jai taip pat priklausė Gerosios Vilties kyšulys Afrikoje. Kompanija planavo užimti Šv. Elenos kontrolę į savo rankas ir įsigalėti rytinėje Atlanto dalyje.
Proga pasitaikė, kai 1672 m. Anglija ir Olandija pradėjo karą. Olandams ne iš karto pavyko sėkmingai išsilaipinti saloje – nors anglai saloje turėjo mažas karines pajėgas, bet juos gynė gamtinė tvirtovė – sala apsupta stačių skardžių. Tačiau olandai sumušė mažą anglų įgulą, o jos gubernatorius su palyda pabėgo laivu į Braziliją. Iš ten plaukdamas į Europą įspėti tėvynainių apie salos netekimą, pakeliui sutiko anglų laivyną, vadovaujamą kapitono Richard Munden. Pastarasis nutarė tuojau pat atsiimti salą, nelaukdamas specialaus vyriausybės įsakymo. 1673 m. gegužės 15 d. anglai sutriuškino olandus ir perėmė valdymą. Dar viena Karolio II privilegija Anglijos Ost Indijos kompanijai dėl Šv. Elenos salos, patvirtino jos nuosavybės teises iki 1834 m., kol kompanija žlugo.
Imperatoriaus Napoleono I tremtis 1815–1821 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šv. Elenos sala išgarsėjo 1815 m. spalį, kai Anglijos vyriausybė sumanė čia ištremti imperatorių Napoleoną Bonapartą. Vieta pasirinkta dėl patogios tremčiai padėties: toli nuo žemynų esanti sala, apjuosta stačių uolų – tarsi natūralus gamtos sukurtas kalėjimas. 1815 m. Spalio 15 d.[4][5] Jungtinės Karalystės karo laivas „Northumberland“ atgabeno belaisvį su asmenine palyda. Saloje buvo įkurta didelė įgula, aplink ją patruliavo laivai, baiminantis, kad imperatorius bandys bėgti. Napoleonas Bonapartas dviem mėnesiams įkurdintas pas svetingą šeimą Briaruose (mažiau kaip mylia nuo salos sostinės Džeimstauno), kol jam ruošiamas namas Longvude. Pastaroji vietovė glūdi salos centre, namas buvo apjuostas tvora, aplink jį patruliavo Anglijos kariai. Ilgainiui imperatoriaus sveikata pašlijo ir 1821 m. gegužės 5 d. jis mirė. Vyrauja nuomonės, kad imperatorius Napoleonas I buvo nunuodytas, tačiau ne visi mokslininkai sutinka su šia prielaida.
Salos reikšmės mažėjimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Anglijos Rytų Indijos kompanijos žlugimas 1834 m. lėmė neišvengiamą jos pasitraukimą ir iš salos. Šv. Elena tapo Britanijos kolonija. Dėl šių permainų salos klestėjimas sunyko. Gyventojai (apie 5000) sunkiai vertėsi: išsikėlė prekybininkai, sumažėjo darbo vietų, neturtingieji ir tapę laisvi vergai (vergovė panaikinta 1832 m.) buvo pigi darbo jėga. Pagrindinė prekė, nuo kurios priklausė salos gerbūvis – linas, iš jo buvo gaminamos virvės. Dar labiau salos padėtis pablogėjo po Sueco kanalo atidarymo 1869 m., dėl žymiai sumažėjusio atplaukiančių laivų skaičiaus. 1900–1902 m. į Šv. Elenos salą ištremta apie 6000 olandų kolonistų iš pietų Afrikos, kurie kovojo su Jungtinės Karalystės kariuomene dėl aukso kasyklų.
Nuo 1981 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1981 m. JK valdžia Šv. Elenos salą įrašė į Jungtinės Karalystės užjūrio valdų sąrašą. 2002 m. šis aktas atnaujintas.
1989 m. princo Andriaus dėka buvo pradėtas reguliarus krovinių ir keleivių keltas „RMS St Helena“ maršrutas tarp salos ir Keiptauno.
2009 m. pagal atnaujintą JK konstituciją Šv. Elenos salos gyventojai gavo lygias teises su visais britais, o pačios salos pavadintos Šv. Elenos, Dangun Žengimo ir Tristano da Kunjos salomis.
2016 m. atidarytas oro uostas, į kurį kartą per savaitę leidžiasi lėktuvai iš PAR.
Politinė sistema
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinis straipsnis: Šv. Elenos politinė sistema
Šv. Elenos koloniją sudaro Šv. Elenos sala, Tristano da Kunjos salos ir Dangun Žengimo sala.
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinis straipsnis: Šv. Elenos ekonomika
Demografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinis straipsnis: Šv. Elenos demografija
2022 m. liepos mėn. pabaigoje saloje kartu nuolatos gyveno 4151 žmogus.[1]
Šv. Elenos salos gyventojai rasiškai nevienalyčiai, nors europiečių kilmės baltaodžiai Šventosios Elenos saloje sudaro apie 25 %, kinų kilmės sudaro apie 25 % ir gausiausi yra Afrikos vergų kilmės juodaodžiai, kurie sudaro apie 50 % salos gyventojų. Saloje kalbama anglų kalba. Dauguma gyventojų išpažįsta anglikonų tikėjimą.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinis straipsnis: Šv. Elenos kultūra
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 sainthelena.gov.sh / Statistical Update: Population (St Helena Government)
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 britannica.com / Saint Helena | Encyclopædia Britannica
- ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 sainthelenaisland.info / Endemic Species on Saint Helena Island Info
- ↑ britannica.com / Exile on St. Helena of Napoleon I
- ↑ historic-uk.com / Napoleon’s Exile on St Helena; by Lara Jacobs
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- trust.org.sh / St Helena National Trust
- sainthelenaisland.info / Paleornithology of St. Helena Island, South Atlantic Ocean; | By STORRS L. OLSON; SMITHSONIAN CONTRIBUTIONS TO PALEOBIOLOGY • NUMBER 23 | 1975
- youtube.com / Saint Helena – wildlife and heritage (video vaizdo siužete pasakojimas apie salos gamtą ir paveldą)
- youtube.com / Saint Helena – wildlife and heritage | 28 Oct 2017 (Deutsche Welle video vaizdo siužete pasakojimas apie Šventosios Elenos salos praeitį ir dabartį)
| |||||
| ||||||||