Arbaletas

Arbaletas (pranc. arbalète) – neparakinis šaunamasis ginklas, šaudantis arbaleto strėlėmis (kai kurie arbaletai – apvaliomis kulkomis). Tai logiška lanko idėjos tąsa.

Arbaletas lenkia lanką tikslumu ir galia, bet stipriai nusileidžia šaudymo sparta. Šaudymui iš arbaleto naudojamos specialios arbaleto strėlės, kurios paprastai yra trumpesnės ir storesnės, negu lanko; kartais buvo naudojami šratai. Labai dideli arbaletai vadinami balistomis ir labai skiriasi savo konstrukcija.

Konstrukcija

Arbaleto jungianti dalis yra apsodas, kuriame tvirtinamas paleidžiamasis mechanizmas. Viename apsodo lovelio gale yra nukreipiamoji kilpa, padedanti tiesiai iššauti strėlę. Statmenai loveliui įtvirtintas vienas vientisas lankas ar du atskiri lankai, kurių galai sujungti temple. Lankai dažniausiai buvo daromi iš medžio, plieno ar rago.

Tipiškas strėlės paleidžiantis mechanizmas padarytas iš nuleidžiamo gaiduko, kurį prilaiko spyruoklė. Paspaudus gaiduką, mechanizmas atsilaisvina ir paleidžia strėlę.

Priklausomai nuo lanko įtempimo viduramžiais arbaletai buvo trijų pagrindinių tipų:

Paties paprasčiausio arbaleto lanką įtempdavo geležinio sverto, vadinamo „ožkos koja“, pagalba.
Galingesnio arbaleto lanką įtempdavo dantytu mechanizmu.
Pačių galingiausių arbaletų lanką įtempdavo sukiku su dviem rankenomis.

Kiekvienas vėlesnis arbaleto tipas buvo ankstesnio patobulinimas, bet visus arbaleto tipus ilgai trukdavo užtaisyti. Daugiausia buvo pirmo tipo arbaletų. „Ožkos koja“ kabėjo ant plataus odinio diržo su metaliniu kabliu. Arbaletas buvo užtaisomas koja prispaudus specialiai tam pritaikytą pasagos formos dalį arbaleto gale, kad ji įtempiant negrįžtų atgal, o kitą galą įtraukiant kabliu, kuris kabėjo ant šaulio juosmens. Tobulesniuose arbaletuose templę tempdavo specialiu mechanizmu. Nuo atsitiktinių šūvių saugojo saugiklis, speciali sagtis neleido strėlei iškristi.

Istorija

Vienu iš didžiausiu lanko nepatogumų – taikantis reikėjo laikyti įtemptą templę. Žinoma, buvo galvojama kaip energiją išlaikyti. Bet neužteko išlaikyti įtemptą templę – dar reikėjo sugalvoti, kaip ją stipriau įtempti ir masiškai prigaminti arbaletų.

Šias problemas buvo bandoma spręsti senovės Graikijoje (Sirakūzuose). V a. pr. m. e. graikiškas arbaletas vadinosi gastrafetas ('pilvo lankas'), nes jo konstrukcijoje buvo ne tik paleidžiamasis mechanizmas, bet ir automatizuotas užtaisymas (arbaletą reikėjo prispausti pilvu). II a. pr. m. e. (kitais duomenimis – IV a. pr. m. e.) nepriklausomai arbaletai buvo išrasti Kinijoje.

Arbaletai turi labai seną istoriją. Šis ginklas buvo ne kartą primirštas ir vėl atsimintas. Kinijoje arbaletai buvo naudojami kovoje su hunais Han dinastijos laikais, vėliau buvo pamiršti ir vėl atsiminti XI a. Europoje arbaletai buvo pamėgti senovės graikų, bet romėnai jų nemėgo. Manubalistai atsidaro tik Romos imperijos žlugimo laikotarpiu III a. – V a.

Perėjus prie profesionalios armijos susidomėjimas arbaletais neišaugo. Romos legionai po Gajaus Marijo reformų reguliarių svaidytojų dalinių jau neturėjo. Šauliai buvo priskirti pagalbiniams kariuomenės daliniams ir ginklavosi patys.

Arabams ir bizantiečiams, nuo VI a. mėgusiems kariauti ant arklių, arbaletas buvo mažiau patogus, negu lankas. Daug tautų trikdė dar ir tai, kad arbaletininkas negalėjo kovoti artimoje kovoje – trukdė arbaletas. Arbaletininką reikėjo pridengti, suderinti pėstininkų ir arbaletininkų veiksmus, o tam kareivius reikėjo gerai ištreniruoti.

Romėniški arbaletai naudoti Europoje net iki VI a. Tuo pačiu metu jie buvo žinomi ir Bizantijoje, vėliau nustoti naudoti.

Vėl juos pradėta minėti Europoje kryžiaus žygių metu. Bet arbaletininko paveikslas X a. miniatiūroje – Sen–Žermeno vienuolyno Biblijoje – rodo, kad kartais juos panaudodavo ir anksčiau. Iki XIV a. arbaletas Europoje buvo didelė retenybė.

Taip pat išsiskyrė ir Kinijos dėtuviniai arbaletai, kurie atsirado XII a. ir buvo naudojami Kinijos armijoje iki XIX a. galo. Pagal užtaisomą mechanizmą jie buvo priskirti svertiniams ir buvo gana silpni – energija neviršijo 90 džaulių – bet efektyvus svertas leido juos užtaisyti greitai ir nesunkiai.

Strėlės (8–10 vnt.) buvo viršuje pritaisytoje dėtuvėje ir riedėjo į lovelį dėl savo svorio. Šaudymo sparta su taikymusi siekė 8 šūvius per minutę. 50–70 metrų nuotoliu arbaletas buvo labai efektyvus prieš šarvais neapsaugotus žmones.

Panaudojimas

Arbaletą buvo sunkiau pagaminti. Nors kai kuriais atvejais jis buvo tobulesnis negu lankas, vis dėlto palyginus su lanku, jis turėjo didelių trūkumų – nepatogi forma, brangus, sudėtinga užtaisyti.

Didelė arbaletų kaina stabdė jų plitimą – tik turtingi kariai galėjo sau leisti tokius ginklus. Antikos ir viduramžių laikų armijos buvo organizuojamos pagal turto cenzą, turtingesni piliečiai į mūšį eidavo šarvuoti ir stodavo į artimą mūšį, o svaidomus ginklus naudojo neturtingesni kariai.

Be to, nors arbaleto pramušamoji jėga buvo didelė, tuo metu kirasos jis vis tiek nepramušdavo, o strėlės greitis buvo ne ką didesnis, ir šis skirtumas neturėjo didelės reikšmės mūšyje. Svarbiausia, kad arbaletų, kaip ir lankų, strėlės strigdavo skyduose, net jei juos ir pramušdavo.

Han dinastijos kariai buvo gana gerai apginkluoti arbaletais, o Europoje arbaletas buvo pripažintas XIV a., kai arbaletininkų būriai tapo riterių armijos dalimi. Svarbų vaidmenį jų paplitimui turėjo tai, kad nuo XIV a. jų templė pradėta įtempti suktuku. Taip arbaleto templę buvo lengva įtempti, padidėjo jo galia. Lengvas arbaletas tapo sunkus, jo šaunamoji galia akivaizdžiai viršijo lanko galią ir kompensavo užtaisymo laiką. Jie pradėjo pramušti net vientisus šarvus. Suktukas leido užtaisyti arbaletus be didelių pastangų.

Prasčiausi Europos arbaletai buvo gaminami su mediniais lankais, dėl to jie tik nedaug buvo pranašesni už lankus. Be to, labiausiai supaprastinti arbaletai su mediniu lanku ir be nuleidžiamo mechanizmo (virvė kabinosi už lovelio išsikišimo, nuo kurio buvo nustumiama pirštu) buvo paplitę daugiau tarp brakonierių net iki XVII a., ir daugiau buvo šaudoma ne strėlėmis, o akmenimis ar švino kulkomis.

Pradžioje arbaleto lankas buvo daromas iš medžio, o paskui iš metalo.

Nedideli mediniai arbaletai buvo užtaisomi svertu ar ant diržo prikabintu kabliu (arbaletininkas koja prispausdavo koja lovelį, o paskui pasilenkdavo ir užkabindavo kabliu virvę ir išsitiesdamas ją įtempdavo) ar tiesiog abiem rankomis įtempdavo templę (tokiu atveju templė buvo daroma platesnė, kad neįpjautų pirštų).

Sukimo sistema paplito Europoje nuo XIII a. Iki tol nuo senovės Romos (masiniam federatų ginklavimuisi) arbaletai buvo įtempiami rankiniu būdu. Rankomis buvo įtempiami ir senovės Kinijos arbaletai. Viduramžiais kinai perėjo prie svertinės sistemos.

Arbaletai, palyginus su lankais, taupė šaulio fizinę energiją. Arbaleto templė buvo įtempiama daug stipriau, sakykim, kiniško arbaleto įtempimui reikėjo daugiau kaip 130 kg jėgos, net sunkiai pasukamus arbaletus buvo lengviau įtempti, nes arbaleto užtaisymui buvo naudojamos skirtingos raumenų grupės. Lankas buvo įtempiamas rankų raumenų pagalba ir viršutine nugaros dalimi, kuri yra silpnesnė negu arbaletui užtaisyti naudojami kojų ir nugaros raumenys. Be to, lankininkui vienu metu reikėjo derinti jėgą, taiklumą ir judėjimo greitį, o arbaletui užtaisyti reikėjo tik jėgos. Galiausiai lanko įtempimą riboja žmogaus fizinės galimybės, o arbaleto – įtempimo mechanizmo mechanika.

Dėl to net pačių silpniausių arbaletų šūvio jėga buvo iki 150 džaulių, kai lanko šūvio jėga apie 50 džaulių. Galimybė naudoti svertą, kojas ar net aštuonis vietoj dviejų pirštų leido net daug trumpesniame arbalete (svertiniai – ilgesni kaip 65 cm, rankiniai ir kablinės konstrukcijos iki 80 cm) išgauti daug didesnę jėgą.

Lengvo arbaleto strėlė svėrė apie 50 g ir pradinis greitis buvo iki 70 m/s. Tokios strėlės skrido 250 metrų ir buvo pavojingos iki 150 metrų, be to, pynę pramušdavo 80 metrų atstumu, o iš arti pramušdavo odinius ir geležinius šarvus. Strėlės su stipriausiais svertais iš 50 metrų pramušdavo bronzinę kirasą.

Lengvo arbaleto šaudymo sparta (esant svertinei sistemai) siekė 4 šūvius per minutę. Pataikymas buvo patenkinamas iki 60 metrų.

Sunkaus arbaleto „vamzdžio energija“ pasiekė 400 džaulių (pvz., Makarovo pistoleto vamzdžio energija 340 džaulių). Sunkus arbaletas turėjo lanką iki 100 cm ir 100 g strėlę pagreitindavo iki 90 m/s. Šūvio nuotolis pasiekdavo 420 m, bet pavojingas atstumas buvo tik iki 250 m, o šaudymas į judančius taikinius buvo efektyvus iki 70 m. Pynė buvo pramušama iš 150 m, lengvi šarvai nuo 50–70 m, o geležinės kirasos (kartu po jais esančia pyne ir veltiniu) iš 25 m.

Galėdavo iššauti tik du kartus per minutę, o sukikas buvo nešamas atskirai ir prieš kiekvieną šūvį pritvirtinamas. O pats sunkusis arbaletas svėrė iki 7 kg (lengvas 3–5 kg), šaudant jį reikėdavo atremti, ir jį aptarnaudavo du šauliai.

XVI a. – XVII a. buvo naudojami ir kiek lengvesni arbaletai su nenuimamu sukiku ir geležiniu lanku. Lanku ilgis buvo sumažintas iki 80 cm, o šaudymui tereikėjo vieno žmogaus. Šaudymo sparta padidėjo iki 4 šūvių per minutę, bet vamzdžio energija neviršijo 250 Džaulių.

Strėlės skrydžio nuotolis XVI a. viršijo 330 metrus. Savo amžininkų šarvų jie jau pramušti negalėjo – šarvų pramušimo funkcijas perėmė šaunamieji ginklai. Bet dėl pradinio šūvio greičio padidinimo ir taikymo įrangos patobulinimo šaudymo taiklumas padidėjo iki 80 metrų ir tokiu atstumu strėlės buvo labai pavojingos.

Dideliu arbaleto pranašumu yra didelis taiklumas, sulyginamas tik su XVII a. – XVIII a. šaunamųjų ginklų. Tai buvo pasiekiama ne tik taikymo patogumu, bet ir virvės judėjimu viena plokštuma su strėle. Be to, kaip buvo nurodyta anksčiau, arbaletas neturėjo taikiklio.

Ženkliai didėjo šaudymo taiklumas ir strėlių konstrukcija – geriausias lankininkas šaudė tiksliai, tik kai naudojo savo strėles, prie kuriu priprato. Bet jis jų galėjo turėti ne taip jau daug, ir kai tik lankininkui paduodavo kitas strėles šaudymo taiklumas sumažėdavo kelis kartus. Trumpos arbaleto strėlės turėjo daug mažiau „individualumų“. Jos buvo ne tik standartinės, bet turėjo ir daugiau pastumtą aerodinaminio pasipriešinimo centrą.

Trumpos ir storos strėlės buvo naudojamos todėl, kad ilga lanksti strėlė, išsviesta stipraus arbaleto lanko, būtų sulaužyta ar sulinktų.

Įdomu tai, kad nežiūrint to, kad arbaletai šaudydavo 1,5–2 kartus toliau, praktikoje arbaletas pralošdavo lankui. Kresi mūšyje anglų lankininkai šaudė 180 metrų, o genujiečių arbaletininkai – tik 140 metrų atstumu. Bet toks sulyginimas nėra labai tikslus, nes jei vietoj genujiečių būtų XVIII a. dragūnai, jie prieitų 120 metrus, nes tada buvo toks efektyvus trumpų dragūnų šautuvų šaudymo nuotolis.

Šaudant iš lanko sunkiomis strėlėmis efektyvaus šūvio nuotolis buvo lygus strėlės skrydžiui, arbaletų ir šautuvų ne. Neaplenkta iki XIX a. „šaunamoji galia“ lanko skatino jį naudoti ir šaudant stačiai į lauką. Mažiau greitašaudis, bet tikslesnis arbaletas daugiau buvo naudojamas šaudyti tiesiai. Žinoma, arbaletininkai bandė prieiti, kad bent galėtų šaudyti bendrai į grupinį taikinį.

Arbaletai Rusioje

Nuo X a. arbaletai atsirado ir Rusioje, greičiausiai per Bulgariją. Viduramžiais rastų lankų ir arbaletų strėlių santykis 1/20. Žinoma, kad iki XVII a. Maskvoje kartu su patrankomis buvo ir valstybinė arbaletų gamykla, bet vis tiek lankų buvo daug daugiau.

Rusioje arbaletas buvo vadinamas samostriel (rus. 'самострел' 'savišaudis'). Pirmieji rusėnų arbaletai buvo nedideli, su rago ar geležies lanku, kuris tvirtinosi ant medinio lovelio, ant kurio dėdavo trumpas strėles geležiniais antgaliais. Įtempta templė užkabinama už specialaus nedidelio sverto, kurį paspaudus templė būdavo paleidžiama ir ginklas iššaudavo.

Vėliau imta naudoti dvejopus arbaletus – ne tik rankinius, bet ir stovinius:

Rankinis arbaletas buvo įtempiamas svertu (naudojant geležinę kilpą, kurią prispausdavo koja), o iššaunama būdavo paprasčiausiai paspaudus nuleidžiamąjį svertą.
Stoviniai arbaletai buvo statomi ant ypatingo rėmo su rateliais. Juose buvo naudojamas geležinis lankas ir stora virvė ar virvė iš jaučių gyslų, kuriai įtempti reikėjo dantyto įrenginio – sukiko. Sukiko naudojimas buvo didelis patobulinimas, nes XII a. – XIV a. pagamintų stovinių arbaletų įtempimui reikėdavo iki 50 karių.

XX a. – XXI a. arbaletai

Žinoma, kad per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918) vokiečiai naudojo stovinį arbaletą (su suktuku) kaip granatsvaidį. Toks arbaletas buvo visiškai pagamintas iš geležies, net jo virvė buvo iš geležies. Lingė buvo atspiriama ir nuimdavo lanko ir virvės įtampą. Lanką įtemdavo sukama rankena: virvę buvo sukama ant volo kol pritraukdavo prie prikabinamo mechanizmo. Lanko įtraukimo jėgą ir šaudymo nuotolį buvo galima reguliuoti.

XX a. arbaletai kartais buvo naudojami nacionaliniuose – išsilaisvinamuose karuose dažniausiai kaip savišaudžiai spąstai.

Nuo 1950-ųju metų vidurio Vakaruose prasidėjo vystytis arbaletų sportas. Kaip tik dabartiniai sportiniai medeliai pasitarnavo pavyzdžiu pagaminti dabartinius karinius arbaletus. Pagal savo gabaritus ir svorį jie lygus automatams ir pistoletams- automatams. Jie dažnai daromi išardomos konstrukcijos, kad būtu lengviau vežti ir maskuoti.

Paskutiniu metu kiek išaugo dėmesys arbaletui kaip šaunamojo parakinio ginklo alternatyvai atliekant specialias užduotis. Lengvos plastmasės ir kitų lengvų medžiagų naudojimas leido sumažinti arbaleto svorį, o kai kurių rūšių pavyzdžiuose ji padaryti sudedamą.

Dabartiniuose arbaletuose dažnai naudojami įvairūs taikikliai (optiniai, lazeriniai, kolimatoriniai). Arbaletų lankai gaminami iš kompozicinių medžiagų, templė prie jų kartais tvirtina nedidelių sukikių pagalba. Užtaisymas, kaip ir senovėje vykdomas rankiniu būdu, sverto ar su nedideliu sukiku. Prie arbaleto lovelio tvirtina nuo trijų iki šešių strėlių iš plastiko. Kartais prie strėlių pritaisomi sprogmenys ar padegamieji sviediniai, suveikiantys nuo sukrėtimo.

Dabar daugelyje armijų arbaletai naudojami vykdyti specialias užduotis. Pagal kai kurias charakteristikas arbaletai aplenkė šaunamuosius ginklus specifiniuose jų taikymo vietose dėl savo tylaus veikimo. Jo garsas yra tylesnis negu pneumatinio šautuvo. Metalinių detalių nenaudojimas naikina geležies girgždesį, charakteringą net paties tyliausiam šaunamajam ginklui. Tokiu būdu arbaletas vis dar naudojamas praktikoje.

Vikiteka: Arbaletas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Nuorodos

crossbows.ru: Svetainė skirta arbaletams ir lankams
Apie arbaletus Archyvuota kopija 2008-10-14 iš Wayback Machine projekto.
Arbaletu mylėtojų klubas „Ratikas“ Archyvuota kopija 2006-04-30 iš Wayback Machine projekto.