Būtasis dažninis laikas
Būtasis dažninis laikas – gramatinis laikas, kurio formos nurodo, jog veiksmas buvo atliktas praeityje kelis kartus, buvo dažnas.
Anot kai kurių autorių, yra tik vienas būtasis laikas: būtasis kartinis ir būtasis dažninis laikai iš tiesų yra ne laikai, o skirtingos veikslo ir atliktų veiksmų skaičiaus formos.[1]
Lietuvių kalboje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Būtasis dažninis laikas yra naujas lietuvių kalbos darinys, jo nebuvo nei rytų baltų epochoje, nei juo labiau baltų prokalbėje. Jo neturi ir latvių kalba bei dalis lietuvių tarmių. Daugelis žemaičių dažniniam laikui sudaryti vartoja pagalbinį veiksmažodį liuobėti ir bendratį arba veiksmažodžio būsimąjį laiką: lioub dėrbtė 'dirbdavo', lioub gers 'gerdavo'. Žemaičių liuobėti yra slavizmas (plg. rus. любить (liubit') 'mylėti, mėgti') su šaknies dvibalsiu uo (> žem. ou, ū, o) dėl liet. liuobti įtakos.[2][3]
Būtasis dažninis laikas bendrinėje lietuvių kalboje sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga -dav-. Būtojo dažninio laiko priesaga baigtinį, vieną kartą atliktą veiksmą paverčia kartotiniu tęstiniu veiksmu: šovė – šaudavo.[1]
Būtajam dažniniam laikui būdingas didesnis atstumas nuo dabarties ir apibendrinimas (neapibrėžtumas). Pasakymas Aš šiandien jau tris kartus valgiau yra įprastas ir taisyklingas, tačiau šiuo atveju visiškai neįmanoma vartoti būtojo dažninio laiko ir sakyti **Aš šiandien jau tris kartus valgydavau.[1]
Būtasis dažninis laikas stilistiškai neutralus, pastebimesnių atspalvių neturi. Jis gali būti vartojamas sinonimiškai kitiems laikams, jeigu jie turi apibendrinamąją reikšmę: Mano metais tėvai nebūdavo tokie kuklūs su savo vaikais, kaip kad dabar. Ne taip pasakei – diržu gavai, ne taip pasielgei, ne taip žengei – iena ar pagaliu suvanos, kas tik jiems rankon pakliūdavo. Bet manai, kad mes tėvų bijojome? Nė kiek! Tik, būdavo, žiūri, kur pasprukti.[1]
Kitose kalbose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senojoje graikų kalboje, Homero ir Herodoto raštuose vartojamas būtasis dažninis laikas, sudaromas su priesaga -sk-: ékhe-sk-on 'turėdavau' (imperfektas ékh-on).[4] Kitose kalbose vartojami kartotiniai veiksmažodžiai (iteratyvai[5]): lot. vertere 'pasukti' – versāre 'sukinėti', suom. ampua 'šauti' – ammuskella 'šaudyti', angl. climb 'lipti' – clamber 'laipioti', lenk. pisać 'rašyti' – pisywać 'rašinėti', rus. шить (šit') 'siūti' – вышивать (vyšivat') 'siuvinėti'. Tačiau kartotiniai veiksmažodžiai ne tas pats, kas būtasis dažninis laikas: kartotiniai veiksmažodžiai nepriklauso nuo laiko, jie turi visus laikus (rašinėju, rašinėjau, rašinėdavau, rašinėsiu), o lietuvių būtasis dažninis laikas sudaromas ne tik iš paparastųjų, bet ir iš kartotinių veiksmažodžių: rašydavau – rašinėdavau, šaukdavau – šūkaudavau, lipdavau – laipiodavau. Vadinasi, lietuvių būtasis dažninis laikas gali reiškti, kad praeityje buvo dažni tiek vienkartiniai veiksmai (lipdavau – daug kartų lipau), tiek pasikartojantys (laipiodavau – ne kartą laipiojau).
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 A. Smetona. „Laikas“. smetona.lt. Nuoroda tikrinta 2025-01-07.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link) - ↑ Zinkevičius, Zigmas (1987). Lietuvių kalbos istorija: iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 217.
- ↑ Aleksas Girdenis, Juozas Pabrėža. Žemaičių patarmės, rašybos pagrindai: Žemaičių rašyba. Žemaičių kuiltūros draugija, 1998.
- ↑ Greek Grammar, par. 495: iterative imperfects and aorists.
- ↑ „Iteratyvas reikšmė“. lietuviuzodynas.lt. Nuoroda tikrinta 2025-01-08.
| ||||||||