Beirutas
| Beirutas بيروت | |
|---|---|
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Libanas
|
| Muchafaza | Beiruto muchafaza |
| Meras | Bilal Hamad |
| Gyventojų | 1 650 000 |
| Plotas | 85 km² |
| Tankumas | 19 412 žm./km² |
| Tinklalapis | [1] |
 Vikiteka |
Beirutas |
Beirutas (arab. بيروت = Bayrūt) – Libano sostinė, įsikūrusi siaurame Viduržemio jūros pusiasalyje. Mieste gyvena ~2 mln. gyventojų. Išvystyta lengvoji, maisto, naftos perdirbimo, chemijos, odos, mašinų gamybos pramonė, yra tarptautinis oro uostas. Tai pagrindinis šalies finansų centras, prekyba auksu, deimantais. Per jūrų uostą išvežami citrusiniai vaisiai, obuoliai, alyvų aliejus, šilkas, vilna[2], taip pat naftos produktai, įvairūs Sirijos, Irako, Jordanijos kroviniai. Geležinkelio linijomis Beirutas sujungtas su Hama, Damasku, Haifa.
Veikia Libano valstybinis (1951 m.), Beiruto amerikiečių (1866 m.), Libano amerikiečių (1924 m.), arabų (1960 m.), prancūzų (1875 m.) universitetai, mokslo tyrimų institutai, nacionalinė biblioteka, meno galerija, Libano nacionalinis, meno istorijos, archeologijos, šiuolaikinio meno muziejai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Beirutas yra vienas seniausių tebegyvenamų miestų pasaulyje; vietovė apgyvendinta dar akmens amžiuje. Miestas finikiečių, egiptiečių raštuose minimas nuo XVIII–XV a. pr. m. e., tuomet kaip Beritas arba Beruta. Šis pavadinimas kildinamas nuo kanaaniečių žodžio be’erot, reiškiančio „šulinius“. Antikos laikais buvo didelis prekybos ir amatų centras, čia kaltos monetos. 635 m. prijungtas prie Arabų kalifato, XII-XIII a. buvo užimtas kryžininkų, 1291–1516 m. atiteko Egipto mameliukams, 1516–1918 m. priklausė Osmanų imperijai. Po I pasaulinio karo, atiteko Prancūzijai, 1943 m. tapo nepriklausomo Libano sostine. Beirutas smarkiai nukentėjo Libano pilietinio karo metu (1975–1991 m.)
Paveldas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas pasižymi skirtingų laikotarpių ir kultūrų architektūrinio paveldo gausa. Yra finikiečių šventovės, romėnų statinių (forumo, termų, šventyklos, kolonų) liekanos, bizantiškoji ai Omarijaus (buv. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, XII a.; perstatyta 1291 m.), Rūmų (pradėta statyti XVI a. pr.) ir kitos mečetės. Iš naujų pastatų svarbiausi yra Teisingumo rūmai, bankas, viešbutis Finikija.
Beiruto planas netaisyklingas, yra al-Burdži, an-Nadžmos (su parlamento rūmais ir nacionalinė biblioteka) ir Ašūro aikštės. Nuo jų į pietus, pietryčius ir rytus eina plačios tiesios gatvės[3].
Sportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Beirut Football Academy – Beiruto Futbolo Akademija;
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Romėnų termų liekanos -
Mečetė ir bažnyčia -
Šv. Jurgio katedra ir Al Amino mečetė
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lebanon: Agglomerations and Cities, citypopulation.de
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 54
- ↑ Beirutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
| |||||||||||||
