César Franck
| Sezaras Frankas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1822 m. gruodžio 10 d. Lježas |
| Mirė | 1890 m. lapkričio 8 d. (67 metai) Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Monparnaso kapinės |
| Veikla | Kompozitorius, vargonininkas |
| Žinomas (-a) už | „Sonata A. mažore smuikui ir pianinui“ (1886) „Simfonija D minore“ (1888) |
 Vikiteka |
César Franck |
Sezaras Frankas (pranc. César Franck, 1822 m. gruodžio 10 d., Lježas – 1890 m. lapkričio 8 d., Paryžius) – iš Belgijos kilęs ir Prancūzijoje kūręs XIX a. romantizmo kompozitorius ir vargonininkas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sezaras Frankas gimė 1822 m. gruodžio 10 d. Lježe Valonijoje, tuometiniuose Nyderlanduose (dabar Belgija). Jo tautinės priklausomybės klausimas nėra vienareikšmis. Iš jo motinos pusės visi giminaičiai buvo vokiečiai, tėvo giminė kilusi iš pasienio su Vokietija. 1830 m. tėvas Nikolia Žozefas, kuris buvo žemo rango valdininkas, nuvedė Sezarą mokytis muzikos į Lježo konservatoriją, kurioje berniukas 1832 m. laimėjo pirmąjį prizą už solfedį ir 1834 m. − už grojimą pianinu. 1833−35 m. jis mokėsi kompozicijos pas konservatorijos direktorių, jo talentas muzikai nekėlė abejonių. Įkvėptas mokslų sėkmės tėvas 1835 m. pavasarį organizavo S. Franko koncertus Lježe, Briuselyje ir Achene. Šiais metais datuojami anksčiausi S. Franko kūriniai, matyt, parašyti šių koncertų progomis. Tikriausiai valdingas tėvo charakteris ir noras kuo geriau išnaudoti vaiko talentą prisidėjo prie to, kad S. Frankas kaip kompozitorius subrendo vėlai. 1835 m. gegužę Frankų šeima persikėlė į Paryžių. S. Frankas iš pradžių nebuvo priimtas į Paryžiaus konservatoriją dėl tautybės ir sutvarkius dokumentus pradėjo joje mokslus 1837 metais. Jis mokėsi pianino ir kontrapunkto ir laimėjo pirmuosius prizus šiose disciplinose 1838 ir 1840 metais. Po to, kai jam nepasisekė laimėti pirmojo prizo vargonavimo klasėje, tėvas 1842 m. jį pasiėmė iš konservatorijos ir bandė pratęsti jo karjerą kaip muzikanto-virtuozo suorganizuodamas 1843 m. koncertinį turą po Belgiją. 1843 m. pasirodė S. Franko „Pianino trio“ publikacija (op. Nr. 1), kurią įsigijo Dž. Mejerbejeris, F. Listas, G. Donicetis ir kiti. Tais pačiais metais S. Frankas tikriausiai pradėjo pirmąjį savo stambų kūrinį, biblijinę oratoriją „Ruth“, kurią užbaigė 1845 metais. Šios oratorijos atlikimo nesėkmė 1846 m. pakenkė S. Franko virtuozo reputacijai ir jo santykiai su tėvu blogėjo ir tų metų vasarą jis paliko tėvų namus. Kad išsilaikyti, S. Frankas mokė privačiai ir įvairiose Paryžiaus mokyklose. Dėl nesėkmių jo sveikata buvo suprastėjusi. 1847 m. jis pradėjo dirbti vargonininku Loreto Dievo Motinos bažnyčioje (Notre Dame de Lorette).
Per visą savo likusį gyvenimą S. Frankas daugiausiai leido laiką savo žmonos Felicitės Demiuso (Félicité Saillot Desmousseaux) namuose. Jos tėvai buvo Prancūzų teatro (Comédie-Française) aktoriai. S. Franko tėvas buvo prieš jo vestuves, tačiau su motina visgi pasirodė 1848 m. įvykusiose vestuvėse. Povestuviniu laikotarpiu S. Frankas sukūrė simfoninę poemą „Ce qu’on entend sur la montagne“ ir neišleistą operą „Le valet de ferme“. Po to sekė apie 10 metų laikotarpis, per kurį S. Frankas nesukūrė nieko. 1851 m. jis tapo Šv Jono ir Pranciškaus bažnyčios Marė priemiestyje vargonininku. Joje buvo pastatyti nauji A. Kavajė-Kol (Cavaillé-Coll) vargonai, jo firmai S. Frankas po to atlikinėjo instrumentų demonstravimą. Naujas S. Franko karjeros etapas prasidėjo, kai 1858 m. jis buvo pasamdytas naujai pastatytos Šv. Klotildos bazilikos vargonininku. Jis 1859 m. bazilikoje inauguravo vienus iš garsiausių A. Kavajė-Kol pagamintų vargonų. Per sekančius dvejus metus S. Frankas sukūrė „Šešis kūrinius“ improvizacijų vargonams, kurie jį išgarsino. Francas Listas, S. Franko draugas, paskelbė juos vertais vietos šalia J. S. Bacho kūrinių. Per sekančius 10 metų visgi S. Frankas nebuvo paskatintas intensyviau rašyti muzikos − iš šio laikotarpio išliko keletas smulkių kūrinių vargonams, publikuotų po kompozitoriaus mirties. Jo mokytojo autoritetas augo, tarp jo mokinių buvo Anri Diuparkas, kuris su mokytojo muzika supažindino Aleksį de Kastijoną, tapusį Nacionalinės muzikos draugijos sekretoriumi. Pirmajame draugijos koncerte 1871 m. buvo atlikti pirmieji du S. Franko opusai ir vėliau draugijos koncertuose įvyko daugelio kitų jo kūrinių premjeros. Oratorijos „Ruth“ atlikimas sulaukė sėkmės. S. Frankas tapo žinomu kompozitoriumi, 1872 m. jam buvo pasiūlytas ir jis užėmė vargonų klasės profesoriaus postą Paryžiaus konservatorijoje. Dėl posto S. Frankas priėmė Prancūzijos pilietybę.
|
S. Franko „Sonata A mažore“ (1886)
|
1872 m. S. Frankas parašė oratorijos „Išpirkimas“ (Rédemption) pirmąją versiją, kurioje, pasak jo mokinio Vensano d'Endžio, jis pirmą kartą panaudojo „tonalinės architektūros“ principus. Šios oratorijos atlikimas 1873 m. patyrė visišką nesėkmę ir S. Frankui teko ją revizuoti. Jis pradėjo intensyviai rašyti muziką savo brandžiuoju stiliumi iki mirties 1890 metais. Vėlyvaisiais metais S. Frankas sukūrė pačius geriausius savo kūrinius, tarp kurių:
- oratorija „Palaimos“ (Les béatitudes, 1875−1879);
- „Pianino kvintetas F minore“ (1879);
- „Simfoninės variacijos“ (Variations symphoniques, 1885);
- „Sonata A mažore smuikui ir pianinui“, simfoninė poema „Psichė“ (abi 1886);
- „Simfonija D minore“ (1888);
- „Styginių kvartetas D mažore“ (1889).
S. Frankas taip pat sukūrė reikšmingų kūrinių vargonams ir laikomas reikšmingiausiu vargonų muzikos kūrėju nuo J. S. Bacho (1685−1750) laikų. 1885 m. S. Frankas apdovanotas Garbės legiono ordinu, 1886 m. išrinktas Nacionalinės muzikos draugijos prezidentu, kas iššaukė konfliktus tarp jo šalininkų ir senstančio K. Sen Sanso. Sezaras Frankas pasižymėjo minkštu, nesavanaudišku charakteriu, gyveno beveik asketiškai. Jis mirė 1890 m. lapkričio 8 d. persišaldymui išsivysčius į pleuritą. Palaidotas Paryžiaus Monparnaso kapinėse.
