Frizas
Frizas (pranc. frise) – architektūrinio orderio elementas: antablemento vidurinė juosta tarp architravo ir karnizo. Platesne prasme frizu vadinama ilga, siaura, horizontali dekoratyvinė juosta, skaidanti arba juosianti pastato arba taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinio plokštumas.[1]
Terminas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žodžio kilmė neaiški. Frizo terminas (it. friso, fregio) pradėtas vartoti XIII a. italų literatūroje.[2] Vieninteliame iš antikos laikų išlikusiame architektūros veikale – romėnų architektūros teoretiko Vitruvijaus traktate „Dešimt knygų apie architektūrą“ (De architectura libri decem, apie 20–30 m. pr. m. e.) frizui naudojamas zophorus terminas.[3]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Frizai naudoti įvairių šalių ir laikmečių architektūroje, jais puošti pastatai Mesopotamijoje, Egipte, actekų, majų, Indijos ir Afrikos architektūroje.[4] Klasikiniai frizai atsirado Senovės Graikijoje. Dorėninio orderio frizas puoštas pakaitomis išdėstytais triglifais (plokštė su 2–3 vertikaliais grioveliais) ir metopomis (tarpas tarp triglifų), dažytas ryškiomis spalvomis. Metopos būdavo lygaus paviršiaus arba su reljefais, piešiniais. Triglifai ir metopos būdavo iškalami iš atskirų akmens blokų arba sutalpinami į vieną didesnį. Toskaninio orderio frizas lygus, jonėninio, korintinio ir kompozitinio – lygus arba dekoruotas reljefiniais ornamentais, lipdiniais[5] (Knidiečių lobynas Delfuose, V a. pr. m. e.; Lisikrato paminklas Atėnuose, 334 m. pr. m. e.). Romėnų pastatuose frizas puoštas augalų motyvais, girliandomis. Vėlyvuoju romėnų architektūros laikotarpiu ir Renesanso architektūroje dažnai naudotas išgaubto profilio frizas.[6]
Garsiausias iš dekoratyvinių frizų – 160 m ilgio, 101 cm pločio jonėninio stiliaus frizas, juosęs Partenono naoso išorinę sieną žemiau sijų. Frizo marmuriniame reljefe pavaizduota Panatėnajų šventinė procesija su 378 žmonių ir dievų bei daugiau nei 220 gyvulių (daugiausia arklių) figūromis.[7] Partenono frizas laikomas garsiausiu klasikinės architektūrinės skulptūros pavyzdžiu.[6] Didžiausia dalis išlikusių fragmentų saugoma Britų ir Akropolio muziejuose.[8]
Romaninei architektūrai būdingi frizai su abstrakčiomis geometrinėmis formomis, gotikinei – su geometriniais ir augaliniais motyvais. Islamo architektūroje dažni susikertančių arkų motyvai. Renesanso architektūroje vėl grįžta prie antikinių frizų, barokiniai puošti ornamentinė figūrinė lipdyba.[9] Frizai naudoti ir istorizmo, moderno, art deco architektūroje.[4]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Dekoratyviniai frizai su gyvūnų ir mitologinių būtybių motyvais Hoisalešvaro šventykloje Halebyde, Indijoje (XII a.) -
Romaninis frizas Šv. Petro ir Jurgio katedroje Bamberge, Vokietijoje (XI a.) -
Dorėninio orderio frizas gyvenamojo namo fasade Cirko aikštėje, Bato mieste, Anglijoje (XVIII a.) -
Glazūruotos keramikos frizai Sunlight Chambers pastate Dubline, Airijoje (1902 m.)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Frizas, Tarptautinių žodžių žodynas. Nuoroda tikrinta 2023-01-10.
- ↑ Salvatore Battaglia, Grande dizionario della lingua italiana, t. 6, p. 331, 368. Turinas, 1970.
- ↑ Vitruvii, De architectura libri decem, p. 81, 100. Lipsiae: in aedibus B.G. Teubneri, 1867.
- ↑ 4,0 4,1 Edwin Heathcote, An architectural frieze is the icing on the cake, for a building, Apollo, 2021-02-22. Nuoroda tikrinta 2023-01-10.
- ↑ Frizas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-08-21. Nuoroda tikrinta 2023-01-10.
- ↑ 6,0 6,1 Frieze, architecture, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-01-11.
- ↑ The friese, Akropolio muziejus. Nuoroda tikrinta 2023-01-11.
- ↑ The Parthenon Sculptures: The Trustees' statement, The British Museum. Nuoroda tikrinta 2023-01-11.
- ↑ Frizas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-08-21. Nuoroda tikrinta 2023-01-10.