Konfucijus
Konfucijus | |
---|---|
Konfucijus | |
Gimė | apie 551 m. pr. m. e. Čiufu, dabar – Šandongo provincija, Kinija |
Mirė | 479 m. pr. m. e. Čiufu, dabar – Šandongo provincija, Kinija |
Veikla | filosofas |
Sritis | socialinė filosofija, etika |
Žinomas (-a) už | Konfucianizmo kūrėjas |
Vikiteka | Konfucijus |
Konfucijus (kin.: 孔夫子; pinyin: Kǒng Fūzǐ; arba 孔子 Kǒngzǐ; Wade-Giles transkripcija: K’ung – fu – tzu, tradiciškai laikoma, kad gyveno 551 m. pr. m. e. rugsėjo 28 d. – 479 m. pr. m. e.) – žymus kinų mąstytojas.[1] Jo mokymai darė didelę įtaką kinų, japonų, korėjiečių, vietnamiečių civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms.
Konfucijaus filosofijoje pabrėžiama individo ir valdžios moralė, teisingų socialinių santykių išlaikymas, teisingumas. Han dinastijos laikais ši mąstysena nustelbė kitas doktrinas (legizmą, daoizmą ir kt.). Konfucijaus ir kitų mąstytojų išmintis virto sistema, pavadinta 儒家 (rújiā). Vakaruose ji žinoma kaip konfucianizmas. Kongdzi (Kongzi) vardą į sulotynintą „Konfucijų“ pavertė jėzuitas Matteo Ricci.
Konfucijaus mokymas išdėstytas veikale „Apmąstymai ir pašnekesiai“ (論語/论语 Lúnyǔ), surašytame jo mokinių. Konfucijui priskiriama ne vieno veikalo autorystė, tačiau istorikai abejoja, kad šie teiginiai atitinka tikrovę. Daugiau nei du tūkstančius metų tikėta, kad Konfucijus buvo penkių klasikinių kanonų autorius ir redaktorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tradicija teigia, kad Konfucijus gimė 551 m. pr. m. e., Pavasarių ir rudenų periodu. Kaip tik tuo metu buvo vadinamasis „Šimto filosofinių mokyklų“ suklestėjimo laikotarpis. Vieningos „Kinijos“ valstybės nebuvo: gyvavo daug mažų valstybėlių. Konfucijus gimė Čiufu (Qufu) mieste, Lu valstybėje (dab. Šandongo provincijos dalis). Teigiama, kad jo tėvai buvo kilmingi, tačiau nuskurdę.
„Istoriko užrašuose“ teigiama, kad Konfucijaus tėvai buvo susituokę ne pagal galiojančias ritualines normas, nes jo tėvas buvo senis, o motina – paauglė. Tėvas mirė, kai Konfucijui buvo treji. Pamažu Konfucijus bręsdamas kilo socialinėje hierarchijoje, įsijungė į vadinamąją ši (士 shì) klasę, kurios nariai siekė įsitvirtinti visuomenėje per savo talentą ir sugebėjimus, o ne kilmę.
Būdamas devyniolikos, Konfucijus vedė merginą Či Čiuan (亓官 Qi Quan), po metų susilaukė pirmojo sūnaus Kong Li (孔鯉). Konfucijus dirbo piemeniu, klerku, knygų saugotoju. Kai jam buvo dvidešimt treji, mirė jo motina, ir Konfucijus pagal vyraujančias ritualines normas jos gedėjo trejus metus.
Būdamas penkiasdešimt trejų, tapo Lu valstybės teisingumo ministru. „Istoriko užrašuose“ pasakojama, kad gretima Či (Qi) valstybė išsigando stiprėjančios Lu. Či pasiuntė Lu valdovui šimtą gerų žirgų ir aštuoniasdešimt gražuolių šokėjų. Valdovas atsidavė malonumams ir tris dienas nesirūpino valstybės reikalais. Konfucijus tuo labai nusivylė ir nusprendė palikti Lu ieškoti geresnio darbdavio. Kadangi staigus išvykimas būtų atkreipęs dėmesį į valdovo netinkamą elgesį, Konfucijus palaukė, kol šis padarys kokią menkesnę klaidą. Kai valdovas pamiršo nusiųsti Konfucijui po aukojimo likusios mėsos, priklausiusios jam pagal paprotį, Konfucijus pasinaudojo pretekstu ir, atsisakęs sosto, paliko Lu. Šia istorija parodoma, kaip Konfucijus sugebėjo atsisakyti tarnybos, nepakenkdamas valstybės, kurioje tarnavo, prestižui.
Išėjęs iš Lu, Konfucijus keliavo per valstybėles Kinijos šiaurės rytuose ir centre: Vei (魏 Wei), Song (宋), Čen (陳 Chen), Cai (蔡). Šių valstybių valdovams jis dėstydavo savo politines pažiūras, tačiau nė vienoje jo propaguoti principai nebuvo įgyvendinti.
Būdamas šešiasdešimt aštuonerių, Konfucijus grįžo namo. Paskutinius gyvenimo metus praleido mokydamas, skleisdamas senovinę išmintį per tekstus (penkis kanonus). Mirė septyniasdešimt dvejų ar trejų metų amžiaus.
Visi šie biografiniai faktai nusistovėję tradicijoje, tačiau daug jų istoriškai nepatvirtinta.
Vardai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Tikrasis vardas – 孔丘 Kǒng Qiū (Kong Čiu). Kong – plačiai paplitusi kiniška pavardė;
- Įvairiose romanizacijose (t. y. kiniškų garsų užrašymo lotyniškais rašmenimis sistemose) vadinamas:
- Kǒng Fūzǐ (Kǒng fū zǐ) pin-inu;
- K’ung fu – tzu Wade-Giles sistema:
- Kung fu – tze;
- Varde Kongfudzi „fudzi“ reiškia „mokytoją“ (Kong – pavardė, taigi "mokytojas Kong). Kartais vardas sutrumpinamas išmetant vidurinį skiemenį fu;
- Jėzuitai Kongfudzi sulotynino kaip „Confucius“ – Konfucijų. Ši forma paplito Vakarų šalyse;
- Pagarbus vardas – Džong Ni (仲尼, Zhòng Ní\\);
- Pomirtiniai vardai:
- Valdovas Baočengxiuanas (褒成宣尼公 Bāochéngxūan nígōng) – „Garsiai giriamas valdovas“;
- Džišengsianši (至聖先師, Zhìshèngxiānshī) – „Pirmasis mokytojas, pasiekęs išmintį“:
- Džišengas (至聖, Zhìshèng) – „Pasiekęs išmintį“;
- Xianši (先師, Xiānshī) – „Pirmasis mokytojas“;
- Taivane taip pat žinomas kaip Vanšišibiao (萬世師表, Wànshìshībiǎo) – „Pavyzdinis mokytojas“.
Mokymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Konfucijus pabrėžė, kad savo mokyme ne išradinėja kažką naujo, o perduoda senovės išminčių mokymą. Jis iškėlė mokymosi, tobulėjimo svarbą. Konfucijus nesukūrė sistemingos gyvenimo ar visuomenės filosofijos. Jis skatino mokinius analizuoti save, nenuilstamai tyrinėti pasaulį, senuosius raštus, senovės moralines problemas susieti su dabartiniais politiniais įvykiais.
Konfucijus gyveno politinio susiskaldymo, nuolatinių karų laikais, todėl vienas pagrindinių jo mokymo tikslų buvo suvienyti „pasaulį“ (t. y. Kiniją), atsatyti valstybėje tvarką. Jo manymu, valdovai turėtų valdyti per savo moralę, remdamiesi 德 Dé – dorybe, o ne įstatymais, bausmėmis ar savo pačių kilme.
Konfucijui tradiciškai priskiriama daug garsių aforizmų. Vienas pagrindinių, užfiksuotas „Apmąstymuose ir pašnekesiuose“, – "Nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad darytų tau. "
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vytis Silius. Konfucijus (Kong Fuzi), tikr. Kong Qiu. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 476-477 psl.