Kurtuazinė literatūra

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kurtuazinė literatūra (pranc. courtois – rūmų) – Viduramžių epochos Vakarų Europos literatūra.

XI a. pab. Pietų Prancūzijoje, Provanse, susiformavo vadinamoji kurtuazinė literatūros tradicija. Kurtuazinę poeziją rašė trubadūrai. Tai pakilaus, išdailinto stiliaus lyriniai eilėraščiai, dainos, novelės ir eiliuoti ar proza parašyti riteriniai romanai, skirti riterių nuotykiams ir žygiams aprašyti, jų meilei apdainuoti. Trubadūrai savo lyrikoje kreipiasi į Puikiąją Damą, riteriškai ją garbina ir dievina, pakylėja iki angelo. Kryžiaus žygių dalyvių truverų lyrikoje riterio ir Puikiosios Damos santykiai primena kryžiuočio ir Dievo santykius, meilės lyrikos žodžiais reiškiami religiniai jausmai. Minezingeriai taip pat siejo meilę idealizuotai, angeliškai moteriai su meile Dievui. Kurtuazinėje lyrikoje meilės džiaugsmai neatsiejami nuo kančių, nes Puikioji Dama abejinga ir šalta. Tai pagrindinis to meto lyrikos konfliktas, kuris skatino poetus kurti dar aistringesnes eiles. Kurtuazinei literatūrai būdinga individualių pagrindinio veikėjo savybių šlovinimas, gamtos motyvai. Tai luominė literatūra – ji, priešingai nei vagantų lyrika, buvo kuriama karalių dvaruose, aristokratų pilyse.