Michailas Glinka
| Michailas Glinka | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1804 m. gegužės 20 d. Novospaskoje |
| Mirė | 1857 m. vasario 15 d. (52 metai) Berlynas |
| Veikla | rusų kompozitorius, laikomas klasikinės rusų muzikos tėvu. |
 Vikiteka |
Michailas Glinka |
Michailas Ivanovičius Glinka (Михаил Иванович Глинка, 1804 m. gegužės 20 d. pagal senąjį kalendorių – 1857 m. vasario 15 d. pagal naująjį kalendorių) – rusų kompozitorius, laikomas klasikinės rusų muzikos tėvu.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Buvo turtingo prekybininko sūnus, todėl jaunystėje daug mokėsi įvairiose Europos šalyse. Jo teorinis muzikinis išsilavinimas buvo menkas, nes jis daugiau šliejosi prie poetų ir dailininkų nei prie kompozitorių.
Tuo metu rusų nacionalinė muzika buvo nesusiformavusi, aristokratija klausydavosi muzikos iš kitų šalių – Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, šiais vakarietiškais stiliais rašė rusų kompozitoriai. įkvėptas Belinio ir Donicečio, parašė pirmąją grynai rusišką operą „Gyvybė už carą“ (1836 m.), dar žinomą kaip „Ivanas Susaninas“. Šios operos melodijos primena rusiškas liaudies dainas, yra dainų citatų. Antroji opera – „Ruslanas ir Liudmila“ – pastatyta 1842 m., bet nesusilaukė tokio pat populiarumo kaip pirmoji.
Ivanas Susaninas – realus žmogus, valstietis iš Domino kaimo netoli Kostromos, gyvenęs XVII amžiuje. Pagal legendą, buvo pasamdytas lenkų armijos padalinio 1612-13 metais kaip vedlys, turėjęs nuvesti lenkus į kaimą Domino, kur slapstėsi tuometinis rusų caras Michailas Fiodorovičius Romanovas. Susaninas nuvedė kariuomenę į aklavietę – pelkių apsuptą mišką. Čia jį nukankino už atsisakymą parodyti tikrąjį kelią. Lenkų kariai visi žuvo pelkėse, negalėdami iš ten ištrūkti, mirtinai sušalo. Šio įvykio realumą įrodo rastas caro įsakymas dovanoti Bogdanui Sabininui (Ivano Susanino žentui) pusę kaimo už uošvio žygdarbį.
Pasak M. Glinkos tai opera, atskleidžianti patriotinę herojinę tragediją. Čia pagrindinis veikėjas – tauta, valstiečiai, todėl opera įgauna epinį pobūdį. Operos muzika labai įvairi. Operoje dominuoja chorai, daug muzikos sukurtos rusų liaudies dainų motyvais, yra romansų. Antrajame akte dominuoja lenkų aukštuomenės muzika: valsas, mazurka, polonezas, krakoviakas. Operos finale skamba choro atliekamas „Šloviname“, kaip didingas himnas rusų tautai.
Kiti žymūs kūriniai: (fantazija) „Karaminskaja“ (1848 m.), (uvertiūra) „Naktis Madride“ (1848, 1851), (uvertiūra) „Aragono Chota“ (1845). Jis taip pat parašė romansų, pjesių fortepijonui, kamerinės muzikos. M. Glinkos „Patriotinė daina“ buvo naudojama kaip Rusijos Federacijos himnas 1990–2000 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Adeodatas Tauragis. Glinka Michailas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 756 psl.