Oročenai
| Oročenai | |
|---|---|
 Chuonnasuan (1927-2000), paskutinis oročenų šamanas
| |
| Gyventojų skaičius | ~8000 |
| Populiacija šalyse | Kinija |
| Kalba (-os) | oročenų, kinų |
| Religijos | šamanizmas, budizmas |
| Giminingos etninės grupės | evenkai, evenai ir kt. tungusai |
Oročenai (kin. 鄂伦春族, pinyin: Èlúnchūn zú) – negausi Tolimųjų Rytų tauta, viena iš 56 oficialių Kinijos tautų. Oročenai nuo seno gyvena miškuose, esančiuose Amūro upės baseino pietuose bei palei šiaurės Mandžiūrijos Didžiojo ir Mažojo Chingano kalnų ir Ilchuro kalnų upes. Nemaišyti su oračiais Rusijoje.
Etnologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tradiciškai oročenams priskiriamų žmonių grupės buvo tapatinamos su jų gyvenamąja teritorija ir turėjo savo atskirus pavadinimus (pavyzdžiui, kumarčenai gyveno Amūro aukštupyje, biračenai – Amūro vidurupyje, taip pat buvo išskiriamos naunčenų, gančenų, numinčenų grupės). Prieš įsitvirtinant oficialiai Kinijos Liaudies Respublikos etninei taksonomijai, pagal kurią šioms grupėms suteiktas bendras oročenų vardas, jie buvo vadinami Chingano tungusais ar Mergeno tungusais.[1] Etnologai kol kas nesutaria dėl oročenų ir evenkų tautybių bei kalbų giminystės. Pavyzdžiui, etnolingvistas Juha Janhunen teigia, jog oročenus ir evenkus siejantys lingvistiniai ir etniniai panašumai leidžia jungti šias dvi grupes į vieną. Visgi išsamiais lingvistiniais tyrimais išreiškiamos abejonės, jog evenkų ir oročenų kalbos galėtų būti gretinamos, kaip ir oročenų ir dagurų kalbos, kurių sistemos yra visiškai skirtingos nepaisant fonetinių panašumų.[2]
Kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Oročenų kalba priskiriama Šiaurės tungusų kalboms, priklausančioms tungusų kalbų grupei (Altajaus kalbų šeima). Oročenai neturi savo rašto sistemos. Šiuo metu oročenai vartoja tiek savo, tiek kinų mandarinų kalbas. Šiuo metu oročenų kalbą moka tik kas šeštas oročenas. Gerai kalbą mokantys oročenai nėra geografiškai susitelkę, mažesnieji nėra mokomi oročenų kalbos, todėl manoma, jog greitu metu ji išnyks.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Oročenų kultūra yra glaudžiai susijusi su medžiokle, gamta, šamanizmu, žmogaus sukūrimu, todėl tautosakoje dominuoja tokios temos, kaip „Žmogaus ir lokio atsiradimas“ (Origins of Man and Bear), „Potvynis“ (The Flood), „Griaustinio dievas“ (Thunder God) ir kt. Pavyzdžiui, „Žmogaus ir lokio atsiradimo“ mite kalbama apie tai, kad labai seniai dangaus dievybė (dvasia) Enduri iš paukščių kaulų ir mėsos sukūrė dešimt vyrų ir dešimt moterų. Kai Enduri baigė kurti vyrus, moterims sukurti paukščių kaulų ir mėsos pritrūko, todėl kurdamas moteris Enduri taip pat naudojo žemę. Sulipdęs žmones, Enduri įkvėpė jiems savo stebuklingųjų galių ir žmonės atgijo. Nors kiekvienam žmogui galios buvo suteikta vienodai, moterys kažkodėl buvo daug stipresnės, nei vyrai. Enduri tai nepatiko, todėl jis atėmė dalį galių iš moterų, kad jos nebebūtų stipresnės nei vyrai. Oročenai tiki, kad būtent šie 10 vyrų ir 10 moterų ir yra oročenų tautos pradininkai. Oročenų kalba neturi nuosavos rašto sistemos, todėl siekdami išsaugoti šios tautos kultūros dalį, oročenų mitus surinko, išvertė į anglų kalbą ir 1994 metais išleido Kevinas Stiuartas (Kevin Stuart) ir Li Xuewei, pavadinimu „Tales from China's Forest Hunters: Oroqen Folktales“.[3]
Be mitų, oročenai turi tautinių dainų ir šokių. Populiariausi tautiniai šokiai - Juodųjų lokių kova, Laukinio gaidžio šokis. Pagrindiniai muzikiniai instrumentai - pengnuhua (armonikėlė) ir wentuwen (būgnas).[4]
Religija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Oročenai išpažįsta šamanizmą. Įdomu tai, kad pats žodis „šamanas“ kilo būtent iš tungusų kalbų, kurioms priklauso oročenų kalba, ir buvo pirmą kartą pavartotas Vakarų diskurse dar XVII amžiuje, kai Nikolas Vitsenas (Nicholas Witsen), tyrinėtojas iš Olandijos, kalbėjo apie demoniškus „velnio kunigo“ šokius. Mažėjant oročenų populiacijai, vis daugiau kalbama apie oročenų šamanizmo nykimą. Vienas paskutiniųjų didžiųjų oročenų šamanų yra Meng Jin Fu (kiniškas vardas; oročenų vardas – Chuonnasuan). Manoma, jog šis šamanas sugebėjo užmegzti ryšį su net 90 dvasių (bukanų).
Oročenų šamanizmas yra paveldimas. „Pašauktas“ žmogus – jardalanin – turi praeiti tris vadinamuosius „įšventinimo ligos“ ir gydymų, kuriuos atlieka vyriausiasis šamanas, etapus. Oročenų tikėjime egzistuoja trys dvasių pasauliai – aukštesnysis (b’wa), vidurinysis, t. y.žemė (berye), ir žemesnysis (buni).[5]
Visuomenės santvarka ir buitis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors istoriškai oročenai yra laikomi arklių augintojais, XX amžiaus 6-o dešimtmečio pradžioje vykstant Kultūrinei revoliucijai oročenai buvo priversti įsikurti rąstų nameliuose ir užsiimti žemės ūkiu, kad prasimaitintų. Oročenų pagrindinį maistą sudaro elniena ir šerniena. Oročenams perėmus sėslų gyvenimo būdą, jų racioną papildė žemės ūkio produktai - daržovės, grūdai.[6]
Oročenų visuomenę sudaro klanų sistema.[7] Klanas, kuris apima visą giminę, susietą kraujo giminystės ryšiais, vadinamas wulileng. Klanui priklausantys žmonės kartu dirba ir lygiai tarpusavyje dalijasi uždirbtomis gėrybėmis.[8]
Tradiciniai oročenų rūbai būdavo siuvami iš elnio odos, vyriški rūbai - niluosuen, moteriški - exisuen. Pagrindinės spalvos - balta ir geltona. Moteriški drabužiai skiriasi nuo vyriškų raštų įvairove ir kiekiu.[9]
Dabartinė padėtis Kinijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuo metu oročenai yra vienintelė tauta Kinijos Liaudies Respublikoje, kurių gyvenamajai teritorijai Didžiojo Chingano kalnuose suteiktas Oročenų autonominės apskrities statusas. Tai įvyko XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, naujai susikūrusiai Kinijos Liaudies Respublikai vykdant aktyvią etninę politiką. Oročenams buvo suteikta teisė patiems valdyti jiems paskirtą autonominės apskrities teritoriją, tokiu būdu skatinant šią etninę grupę pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo.
1996 metais šioje teritorijoje oročenams buvo oficialiai uždrausta užsiimti pagrindine jų veikla - medžioti, iš oročenų medžiotojų atimti medžioklei naudojami ginklai. Oficiali Kinijos pozicija šiuo klausimu remiasi tuo, kad po oročenų autonominės apskrities susikūrimo, teritorijoje smarkiai sumažėjo laukinių gyvūnų. Nors oročenams suteikta sprendimų priėmimo autonomija, su mišku - teritorijos svarbiausiu gamtiniu ištekliu - susiję klausimai nepriklauso autonomijos kompetencijai. Didžiojo Chingano kalnų miškų eksploatacijos teisė oficialiai suteikta Didžiojo Chingano kalnų miškininkystės administracijai (pavaldžios Vidinės Mongolijos miško pramonės grupei) bei kitoms šešioms miškininkystės įmonėms.[10]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Richard Noll ir Kun Shi. The Last Shaman of the Oroqen of Northeast China. Journal of Korean Religions, 2004, 6:135-162, p. 4
- ↑ Whaley L.J., Grenoble L.A., Fengxiang Li. Revisiting Tungusic Classification from the Bottom up: A Comparison of Evenki and Oroqen. Language, Vol. 75, No. 2 (Jun., 1999), pp. 286-321
- ↑ Stuart K. and Li X. Tales from China‘s Forest Hunters: Oroqen Folktales. SINO-PLATONIC PAPERS. No. 61, 1994
- ↑ Oroqen nationality: http://www.chinatour360.com/culture/ethnicgroups/oroqen.htm Archyvuota kopija 2011-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Richard Noll ir Kun Shi. The Last Shaman of the Oroqen of Northeast China. Journal of Korean Religions, 2004, 6:135-162, p. 1
- ↑ Oroqen Nationality: http://www.chinatour360.com/culture/ethnicgroups/oroqen.htm Archyvuota kopija 2011-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Richard Noll ir Kun Shi. The Last Shaman of the Oroqen of Northeast China. Journal of Korean Religions, 2004, 6:135-162
- ↑ Basics of the Orogen's way of life: http://www.ethnic-china.com/Oroqen/oroqencustoms.htm Archyvuota kopija 2016-12-22 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Oroqen: http://www.chinannc.com/English/orogen/orogen.aspx Archyvuota kopija 2010-07-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Maria Lundberg and Yong Zhou. Hunting-Prohibition in the Hunters’ Autonomous Area: Legal Rights of Oroqen People and the Implementation of Regional National Autonomy Law. International Journal on Minority and Group Rights 16 (2009) 349–397
| |||||||||||||||||||||||||
