Saulė ir jūra
„Saulė ir jūra“ – lietuvių opera, 2017 m. sukurta Linos Lapelytės (kompozitorė), Vaivos Grainytės (libreto autorė) ir Rugilės Barzdžiukaitės (režisierė). Originaliai lietuvių kalba sukurtos operos premjera vyko Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. 2019 m. į anglų kalbą išversta opera reprezentavo Lietuvą Venecijos bienalėje (kuratorė Lucia Pietroiusti), kur pelnė aukščiausią festivalio apdovanojimą – Auksinį liūtą.
Operos veiksmas vyksta dirbtiniame paplūdimyje, kuriame kelios dešimtys atlikėjų užsiima įprasta paplūdimio veikla dainuodami apie klimato kaitos priežastis ir fizinį poveikį solo arijose ir choru. Venecijoje opera buvo labai populiari, patekimo į Lietuvos paviljoną laukė ilgos nusidriekusios lankytojų eilės. Nemažai apžvalgininkų „Saulę ir jūrą“ pavadino svarbiausiu bienalės akcentu, o „The Guardian“ įtraukė jį tarp geriausių metų pasirodymų.
Aprašymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Operos veiksmas vyksta dirbtiniame paplūdimyje, įrengtame uždaroje patalpoje. Maždaug 24 operos atlikėjai vaikšto paplūdimio smėliu, sėdi ant krėslų ar guli ant rankšluosčių ir užsiima būdingomis paplūdimio veiklomis – žaidžia, užkandžiauja, naudojasi mobiliaisiais telefonais, vaikštinėja, mezga. Matoma amžiaus ir šeimyninio statuso įvairovė.[1] Paplūdimys suformuotas iš 30 tonų smėlio.[2]
Nors operos tempas lėtas,[1] o atlikėjai dainuoja apie kasdienybę, nerimą ir nuobodulį,[3] libreto turinys sukasi apie Žemės sunykimą. Solinėse arijose ir choruose dainuojama apie klimato kaitos priežastis ir fizinį poveikį, saulę, potvynius, vandenynų taršą, grėsmę aplinkai ir ekstremalius oro reiškinius,[1] pavyzdžiui, Didžiojo barjerinio rifo išbalimą bei Velykas primenantį orą per Kalėdas.[3]
Žiūrovai operą stebi iš balkono, į jį patekę laiptais.[1] Pasirodymas trunka 60 minučių, Venecijos bienalėje opera rodyta aštuonias valandas per parą be pertraukų.[2]
Pastatymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kūrinį iš dalies įkvėpė patirtis Niujorko Gugenheimo muziejuje, kai menininkai įsivaizdavo stebintys spektaklį atriume nuo į viršų besisukančios muziejaus rampos.[2]
Operos premjera įvyko 2017 m. Vilniaus Nacionalinėje dailės galerijoje. Venecijos bienalėje į anglų kalbą išversta opera pastatyta Karinėje marinoje, Castello rajone, esančiame už pagrindinių bienalės veiksmo zonų Giardini ir Arsenale. Smėlis į bienalę gabentas iš Lietuvos, dalį solistų lietuvių pakeitė atlikėjai iš Italijos.[1] Iš pat pradžių Venecijoje susidurta su finansinėmis problemomis. Pasibaigus bienalės peržiūros savaitei buvo nutarta operą rodyti kartą per savaitę, tačiau lėšų pristigo net tokiam grafikui.[2] Kiekviena operos minutė kainavo po 3 JAV dolerius[3] ją rodant aštuonias valandas kasdien, todėl teko sutrumpinti darbo valandas.[2] Pasirodymui laimėjus Auksinį liūtą surengta sutelktinio finansavimo kampanija, kuri užtikrino finansus, reikalingus kassavaitiniam pasirodymui per likusius šešis bienalės mėnesius.[2] Tad po peržiūros savaitės, kuomet opera buvo rodoma kasdien, ją rodydavo kiekvieną šeštadienį.[1]
Po pasirodymo bienalėje opera apkeliavo Norvegiją, Šveicariją, Vokietiją ir Daniją.[2] 2021 m. liepą E-Werk Luckenwalde suorganizavo operos pastatymą apleistame Bauhaus stiliaus baseinų komplekse už miesto. Nors renginys buvo atidėtas keturis kartus, bilietai į jį išpirkti per dvi paras. Dėl COVID-19 pandemijos apribojimų renginio žiūrovų skaičius sumažintas nuo 5000 iki 1500. Berlyno pastatymas kainavo apie 150000 JAV dolerių, prie jo dirbo 60 atlikėjų ir darbuotojų.[3] Pasaulinės gastrolės prasitęsė Atėnuose rugsėjo mėnesį vykusiame Epidauro festivalyje ir Švedijoje, Malmės kunsthalėje lapkritį.[2]
2021 m. rugsėjį „Saulė ir jūra“ rodyta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorko Bruklino muzikos akademijoje. Toliau gastrolės tęsėsi kitose JAV vietose: Filadelfijos „Arcadia Exhibitions“, Bentonvilyje, Arkanzaso „The Momentary“ ir Los Andželo šiuolaikinio meno muziejuje.[3]
Pripažinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos paviljonas laimėjo Venecijos bienalės Auksinio liūto apdovanojimą už geriausią nacionalinį pasirodymą.[4] Keli recenzentai operą įvardijo kaip svarbiausią visos bienalės akcentą.[5][6][7][8][9] „The Guardian“ pasirodymą pavadino antru geriausiu bei įvardino kaip bienalės metų staigmeną. Blogu oru lankytojai renginio laukė valandų valandas, kad pamatytų populiarų ir „Instagram sensacija“ patapusį pasirodymą.[1]
„Artsy“ svetainė rašė, jog operos universalumą pabrėžė jos libretas ir įprasta aplinka bei atlikėjų veikla. Svetainė gyrė kūrinį už jo estetinį grožį ir svarbią nešamą žinią, kad paplūdimiai, kurie įprastai siejami su laisve ir džiaugsmu, gali tapti nebetinkami žmogiškai veiklai, dėl ko žmonijai gali tekti ieškoti dirbtinių alternatyvų.[1]
„Artnet“ prognozavo, kad 2021 m. spektaklio pasaulinis turas sukels dar didesnį atgarsį po COVID-19 pandemijos – tarptautinio nerimo meto, kurio metu gyvi pasirodymai buvo draudžiami.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Lesser, Casey (gegužės 14, 2019). „Inside the Indoor Beach Opera That's the Talk of the Venice Biennale“. Artsy. Suarchyvuota iš originalo gegužės 17, 2019. Nuoroda tikrinta gegužės 19, 2019.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 Gaskin, Sam (rugpjūčio 28, 2021). „Venice Biennale Standout 'Sun & Sea (Marina)' Will Travel to U.S.“. Ocula (anglų). Nuoroda tikrinta rugpjūčio 28, 2021.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Brown, Kate (liepos 16, 2021). „'Sea & Sun,' the Harrowing Performance-Art Climate Opera That Won Top Honors at the Venice Biennale, Is Now Going on a World Tour“. Artnet News (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta rugpjūčio 28, 2021.
- ↑ Halperin, Julia (2019-05-11). „Arthur Jafa and the Lithuanian Pavilion Win the Venice Biennale's 2019 Golden Lions, Casting a Spotlight on Racism and Climate Change“. Artnet News (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2019-05-19.
- ↑ . ISSN 0362-4331.
{{cite news}}: Missing or empty|title=(pagalba) - ↑ Perlson, Hili (2019-05-10). „The 5 Most Talked-About Pavilions at the 58th Venice Biennale“. Galerie. Nuoroda tikrinta 2019-05-14.
- ↑ Delaqua, Victor (2019-05-17). „7 Must-See Pavilions at the 2019 Venice Biennale“. ArchDaily (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2019-05-18.
- ↑ Marchese, Kieron (2019-05-16). „the venice art biennales 15 best national pavilions“. Designboom (anglų). Nuoroda tikrinta 2019-05-18.
- ↑ Volk, Gregory (2019-05-25). „Four Spots in the Venice Biennale to Stop You in Your Tracks“. Hyperallergic. Nuoroda tikrinta 2019-05-27.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Oficiali svetainė
- Kūrinio aprašymas, neonrealism.lt (anglų k.)
- Libretas