Sutartinė

Sutartinės, lietuvių daugiabalsis dainavimas
Nematerialusis pasaulio paveldas

Moneta, nukaldinta sutartines pažymėti
Vieta	Lietuva
Regionas**	ENA
Įrašas	2010
Nuorodos
	Nuoroda
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Skudučiais atliekama sutartinė. Groja ansamblis „Vaiguva“, Tolminkiemis, 2007 m.

Sutartinės – daugiabalsinės lietuvių liaudies dainos. Dar vadintos saugėmis, nes jų atlikimas yra stiprus ir grubokas, tačiau šis terminas baigiamas užmiršti.

Lietuviškos sutartinės yra labai specifinės, tačiau savo specifika artimų kūrinių aptinkama Ukrainoje, Rusijoje finougrų (mordvių) gyvenamuose kraštuose, Balkanuose, kai kuriose Užsachario Afrikos tautose.

2010 m. lapkričio 16 d. UNESCO oficialiai įtraukė lietuviškas sutartines į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.^[1] Tai buvo atlikta Nairobyje, Kenijoje, vykstančioje Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto penktojoje sesijoje.^[2]

Bruožai

Lietuviškoms sutartinėms būdingi aštrūs disonansiniai sąskambiai, sekundos intervalai tarp atskirų balsų ir sinkopuoti ritmai. Lietuvių sutartinių tekstuose labai mažai žodžių, jie kartojasi, gausu garsažodžių, priedainių. Melodijos trumputės ir siauros apimties. Jas sudaro du – penki skirtingo aukštumo garsai. Tačiau įdomiausia sutartinėse – tai ritmas ir harmonija. Ritme dažnai girdimos sinkopės, o harmonija – tai nuolat skambančios sekundos. Todėl sutartinės skamba aštriai ir kaprizingai.

Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų – trijų balsų polifonijos pavyzdžiai. Joms būdingi 3 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija. Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės surinktos XIX–XX a. Sutartinės iš kitų stilių išsiskiria aiškia sinkopuota ritmika, sekundiniu derinimu.

Baigiant dainuoti sutartines dažnai ūktelėjama. Ūktelėjimas – tai visų vienu metu, dainuojančiųjų, užbaigimo ženklas. Pati sutartinė savo struktūra artima mantrai, kuri kaskart kartojama. Sutartinės tekstas ir melodija sukasi spiralės principu, balsai vienas kito atžvilgiu yra lygiaverčiai, todėl neegzistuoja konkreti ir apibrėžta pabaiga. Nėra aišku kuris balsas turi baigti. Ūktelėjimu baigia visi. Atliekant sutartinę instrumentais, ūktelėjimą atstoja ilgai visų instrumentų vienu metu tęsiamas garsas. Ūktelėjimą, kaip pabaigos ženklą galima pakeisti gestu (rankos mostu), ar visų dainuojančiųjų mimikos kalba (galvos linktelėjimu). Ūktelėjimas yra paprastesnis baigimo variantas, nes nereikia stebėti dainuojančiųjų gestų ar mimikos. Sutartinę dainuojant ūktelėti gali bet kas iš dainuojančių ir bet kurioje sutartinės vietoje.

Sutartinės atliekamos dainuojant, šokant, ar tik instrumentais. Dainuojant sutartines dažnai būdavo ir šokama ramiais, nuosekliais judesiais. Sutartines taip pat grodavo muzikos instrumentais: skudučiais, lumzdeliais, daudytėmis, kanklėmis. Šios dainos buvo dainuojamos įvairiomis progomis, ir joms būdingi visi žanrai: karo, vestuvių, kalendorinio ciklo ir kiti.

Sutartinės, kaip senojo tikėjimo apeiginės giesmės pradėjo nykti su krikščionybės priėmimu, ypatingai XIX–XX amžiais. Gyvoji tradicija nunykusi, tačiau folkloro ansamblių dainuojamos iki šiol. Istoriniu laiku rastos ir užrašytos šiaurės rytų Lietuvoje. Nėra patikimų duomenų spręsti apie ankstyvesnį sutartinių paplitimą.

Sutartinių rūšys

Yra nemažai variantų pagal kuriuos klasifikuojamos sutartines, viena pagal atlikėjų skaičių:

Dvejinės

Dvejinės sutartinės atliekamos dviejų dainininkų arba jų grupių. Abu balsai vienu metu dainuoja skirtingas melodijas, tačiau dažniausiai tais pačiais žodžiais. Tarp melodijų atsiranda gausybė sekundos intervalo sąskambių. Viena iš dvejinių pavyzdžių yra aukštaičių liaudies muzikos daina „Kaip sėjau linelį“.

Trejinės

Trejinės yra populiariausios iš sutartinių. Trejinę dainuoja trys chorai ar trys instrumentai. Po pirmojo balso tarytum pavėlavęs įsijungia antrasis balsas, dar vėliau – trečiasis. Įsiterpus trečiajam, pirmasis vieną dainos dalį tyli. Taip daro ir savo posmelį padainavę antrasis bei trečiasis dainininkas. Taigi, nors dainuoja trise (arba trimis grupėmis), vienu metu skamba tik du balsai. Kuris nors ilsisi, klausosi. Viena iš trejinių pavyzdžių yra lietuvių liaudies daina „Ka tu, bitele“.

Keturinės

Keturinės sutartinės labai panašios į dvejines, skirtumas tik toks, kad jas dainuoja keturiese – dvi poros arba dvi grupės. Posmelį padainavus vienai balsų porai, jį tais pačiais žodžiais pakartoja kita balsų pora. Vienai porai dainuojant, kita tyli. Įdomu, kad abu kiekvienos poros dainininkai dainuoja skirtingus žodžius. Keturinės pavyzdys yra lietuvių liaudies daina „Žvingia žirgas“.

Literatūra

Z. Slaviūnas. Sutartinės 3 t. Vilnius, 1958–1959. (Beveik visos žinomos sutartinės su melodijomis)
D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Sutartinių atlikimo tradicijos. Vilnius, 2000.
D. Šeškauskaitė. Sutartinės – senovės apeiginės giesmės. Kaunas, 2001. ISBN 9986-9382-6-0
S. Paliulis. Sutartinių ir skudučių keliais. Vilnius, 2002.
D. Urbanavičienė. Šokamosios ir žaidžiamosios sutartinės. Vilnius, 2009.
S. Valiulytė. Sutartinės. Anthology of Lithuanian ethnoculture Vilnius, 1998

Nuorodos

Šaltiniai

[1] ttp://www.unesco.org/culture/ich/en/RL/sutartines-lithuanian-multipart-songs-00433

[2] Lietuvių sutartinės įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą Archyvuota kopija 2010-11-19 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]