Telūras

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Telūras (Te)
Periodinė grupė	5
Atomo numeris	52
Išvaizda	Blizgus, sidabriškai pilkas
Atomo savybės
Atominė masė (Molinė masė)	127,60 а.m.v. (g/mol)
Atomo spindulys	140 pm
Jonizacijos energija (pirmas elektronas)	869,3 kJ/mol (eV)
Elektronų konfigūracija	[Kr] 4d10 5s² 5p4
Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys	135 pm
Jono spindulys	?? pm
Elektroneigiamumas	2,1 (pagal Polingą)
Elektrodo potencialas	??? V
Oksidacijos laipsniai	±2, 4, 6 (silpnai rūgštinis oksidas)
Termodinaminės savybės
Tankis	6,24 g/cm³
Šiluminė talpa	25,73 J/(K·mol)
Šiluminis laidumas	1,97–3,38 W/(m·K)
Lydymosi temperatūra	722,66 K
Lydymosi šiluma	17,49 kJ/mol
Virimo temperatūra	1261 K
Garavimo šiluma	114,1 kJ/mol
Molinis tūris	?? cm³/mol
Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė	Heksagoninė
Gardelės periodas	?? Å

Telūras – vienas iš rečiausių elementų. Gamtoje jis aptinkamas difuziškai išbarstytas įvairiuose polimetalinėse rūdose. Jo kiekis žemės žievėje svyruoja nuo 10^-9 iki 10^-6%. Telūras turi kaip kristalinę taip ir amorfinę modifikacijas.

Naudojimas

Vienpusis laidumas daro jį vienu iš pačių populiariausių puslaidininkų, naudojamų šiuolaikinėje radiotechnikoje. Kadangi telūras turi labai didelę elektrinę varžą, jis sėkmingai naudojamas kondensatorių, šaldytuvų bei jautrių termoporų gamyboje. Telūras taip pat naudojamas stiklo bei keramikos, kabelių ir kaučiuko gamyboje. Telūro druskos – telūritai – naudojamos medicinoje bakteriologinėje difterijos diagnostikoje ir kaip antiseptikai.

Telūro poveikis žmogaus organizmui

Telūras ir jo tirpių druskų gana didelės dozės (0,7 g) nesukelia jokių toksikozės požymių, tačiau intraveninės telūro ar jo junginių injekcijos gali sukelti vėmimą, viduriavimą, traukulius, ir, galiausiai, mirtį.

1891 metais gydytojas C. Levaditi taikė dideles telūro dozes sifilio bei raupų gydymui, ir tuo parodė, jog telūras toksiškas tik naudojant jį ilgą laiką bei labai didelėmis dozėmis. Daug toksiškesnis yra telūro oksidas – jis stabdo gyvūnų augimą, sukelia galūnių paralyžių. Daugiausiai pasikeitimų aptinkama gyvūnų inkstuose, kasoje, širdyje, plaučiuose ir kepenyse; mažiau nukenčia kaulai, raumenys bei smegenys. Tyrimai rodo, kad į žmogaus organizmą telūras ir jo junginiai patenka per kvėpavimo takus ir virškinimo traktą (kvėpavimas per burną).

Vienas iš pačių tiksliausių apsinuodijimo telūru požymių – česnako kvapo atsiradimas. Manoma, kad kvapas atsiranda telūro deoksidacijos metu, kai jis ar jo oksidai jungiasi kepenyse su alkilinėmis grupėmis. Tai biologinio „apsivalymo“ procesas, nes iš organizmo kartu su nemaloniai kvepiančiais junginiais išvedamas ir pats telūras. Kvapas atsiranda, jeigu telūro kiekis ore yra ne mažesnis nei 0,001–0,01 mg/m³, todėl kraštutinis leistinas telūro kiekis ore negali viršyti 0,001 mg/m³.

Vikižodynas