Ispanijos istorija

Tradiciškai laikoma, kad Ispanijos istorija prasideda nuo Vestgotų karalystės sukūrimo arba Aragono ir Kastilijos karalystės susikūrimo XV a. Taip pat Ispanijos istorijos pradžia galima laikyti priešistorinius laikus, kai šis regionas buvo apgyvendintas, vėliau užkariautas kartaginiečių ir romėnų.

Ankstyvoji istorija

Pagrindinis straipsnis: Ispanijos priešistorė

Seniausi žmonių pėdsakai Ispanijoje (Atapuerkoje) yra 1,1 mln. metų senumo. Žmonių kaulai priskiriami Homo antecessor.

Gibraltaro uolų oloje 1848 m. rasta kaukolė, kuri vėliau identifikuota kaip neandertaliečio ir datuojama kaip 60 000 senumo. Maždaug 4 metų amžiaus neadartalietės mergaitės kaukolė ten rasta ir 1926 m. Šiuolaikinio Homo sapiens olų piešiniai rasti Altamiros oloje prie Santillana del Mar Kantabrijoje. Šioje oloje yra daugiau nei 150 sienų piešinių atliktų 16000 – 14000 m. pr. m. e. Kiti, iki 20 000 amžiaus, olų piešiniai rasti La Piletos oloje netoli Rondos ir oloje netoli Nerchos (abi dabartinėje Malagos provincijoje, Andalūzijoje).

Diskutuotina, ar Pirėnų pusiasalis buvo priešistorinės Europos dalis. Prieš tai, kai jį užėmė Romos imperija, Pirėnų pusiasalis nebuvo politiškai vieningas, nors ten gyveno apibrėžtos teritorijos neturėjusios keltų gentys ir graikų kolonistai, taip pat keletas kartaginiečių bendruomenių, išsidėsčiusių Viduržemio jūros pakrantėse.

Romėniškoji Ispanija

Romėnų provincijos Pirėnų pusiasalyje

Vėlyvuoju Romos respublikos laikotarpiu Pirėnų pusiasalyje buvo dvi provincijos su Ispanijos pavadinimu: Tolimoji Ispanija (Hispania Ulterior) ir Artimoji Ispanija (Hispania Citerior). Romos imperijos valdymo laikotarpiu buvo provincijos Hispania Taraconensis (šiaurėje), Hispania Baetica (pietuose) ir Lusitania (pietvakariuose; šioje teritorijoje dabar yra Portugalija).

Vestogų karalystė (V–VIII a.)

Vestgotų karalystė didžiausio išplitimo laikotarpiu

Pagrindiniai straipsniai: Vestgotai ir Vestgotų karalystė

Po Romos imperijos nuosmukio, į valstybę ėmė veržtis germanų gentys. Užgrobtos teritorijos būdavo nusiaubiamos, o dar po poros antpuolių germanai ten įkurdavo savo karalystes. Pirėnų pusiasalis buvo užgrobtas vestgotų apie 410 m.

Karalystėje buvo kuriamas feodalizmas, o apsikrikštiję vestgotai stiprino Katalikų Bažnyčios autoritetą ir galią. Vis dėlto, Ispanija nepasiekė tokių kultūrinių ir ekonominių laimėjimų kaip Prancūzija ar Anglija, be to nuo VII a. pabaigos valstybė intensyviai kariavo su arabais.

Vestgotų valdovai mažai dėmesio skyrė infrastruktūrai, ekonomikai ir žmonių interesams, todėl valstybė palengva ėmė smukti. Tas procesas tęsėsi iki tol, kol VIII a. šalies neužkariavo arabai.

Al – Andalusija (VIII–XV a.)

Musulmoniški emyratai Pirėnuose XI a. viduryje

Pagrindinis straipsnis Al-Andalusija

711 m. arabai ir berberai atsivertė į islamą, religiją, sukurtą VII a. pranašo Mahometo ir ši religija VIII a. jau dominavo visoje Šiaurės Afrikoje. Užpuolikiškas musulmonų būrys, vadovaujamas Tariq ibn-Ziyad buvo pasiųstas įvykdyti intervencijai į pilietinį karą kovojusią Vestgotų karalystę. Peržengusi Gibraltaro sąsiaurį, armija laimėjo lemiamą mūšį 711 m., kuomet vestgotų karalius Roderikas buvo nugalėtas ir nužudytas (Guadaleto mūšis). Tariq’o armijos vadas Musa Bin Nusairas su didžiuliu arabų pastiprinimu žygiavo tolyn į Europą, bet buvo sustabdytas frankų vado Karolio Martelio Torso mūšyje 732 m.

Al-Andalusijos vadovai buvo apdovanoti ir gavo emyrų laipsnį iš kalifo Damaske. Po Umajadų dinastijos žlugimo Abd-Ar Rahmanas I paskelbė Kordobą nepriklausomu emyratu. Al Andalusijai teko išgyventi kovas dėl valdžios tarp barberų, Abasidų ir vestgotų krikščionių.

X a. sukurtas Kordobos kalifatas, paskelbtas Abd-Ar Rahmano III.

Dėl nesantaikos viduje ir augančios krikščionių įtakos, arabų įtaka regione ėmė silpnėti ir XIV a. viduryje Granada liko vienintelė nepriklausoma arabų valstybe, kuri buvo užimta krikščionių 1492 m.

Rekonkista (VIII–XV a.)

Pagrindinis straipsnis: Rekonkista

Basimų išvarymas davė garbingą valdymo pradžią Asturijos karaliui Pelajui (718–733), kuris pradėjo savo kovą prieš maurus Kovadongos kalnuose (722). Vėliau jo įpėdiniai tęsė šį darbą kol musulmonai buvo išvaryti.

Tuo tarpu Pirėnų pusiasalio rytuose frankų imperatoriai įsteigė Ispanijos marką (Marca Hispanica) per Pirėnus toje vietoje, kur dabar yra Katalonija, atkariavo iš arabų Gironą (785) ir Barseloną (801). Taip sukurta atraminė zona prieš islamą.

Rekonkistos idėja formavosi kelių amžių bėgyje. Krikščionių karalystės šiaurėje kovojo tarpusavyje labiau nei prieš musulmonus. Senovinė Asturijos karalystė laikėsi plačiuose šiaurės vakarų kalnuose su sostine Oviedu, kol baskai ir navarai išlaikė suverenitetą per visą musulmonų valdymo laikotarpį. Umajadų karybos lygio smukimas sudarė sąlygas 913 m. susikurti Leono karalystei.

Sančas III Navarietis – žmogus, turėjęs gerų karinių sugebėjimų- 1028 m. pasodino į Kastilijos sostą savo sūnų Ferdinandą, pastūmėjusį krikščioniškosios Ispanijos valdas į pietus. Ferdinandas buvo grubus ir labai pamaldus valdovas, pajungęs savo valdžiai Galiciją, Navarą, Leoną ir Asturiją. Kadangi pirmagimio teisės Ispanijoje dar neegzistavo po Ferdinando mirties 1065 m. užkariautos žemės buvo išdalytos jo sūnums, Alfonsui VI Kastiliečiui, Sančui II Kastiliečiui, Garsijui Galisiečiui. Alfonsas mėgino užimti Sančo žemes, bet jam nepavyko ir nepaisant vėlesnių Alfonso mėginimų įteisinti paveldėjimą, jis buvo sutriuškintas ir paliktas užnugaryje. Garsija niekada nevaldė, buvo uždarytas į kalėjimą, kur ir praleido savo trumpą gyvenimą.

Sančo mirtis 1072 m. reiškė, kad Alfonsas vėl turėjo aukščiausias teises ir susigrąžino savo galią ir vadovavo visoms Ferdinando I dominijoms. Alfonsas buvo ryškus valdovas ir padarė daug savo karalystei, kad ji taptų viena iš pirmaujančių krikščioniškosios Europos monarchijų. Jam valdant Sidas, XI a. Ispanijos poemų didvyris buvo ištremtas ir rado prieglobstį pas Saragosos musulmonų karalių. Su Kordobos kalifato žlugimu, Al- Andalusija suskilo į daugybę besivaidijančių dominijų, kas padėjo Alfonso ekspansijai plisti į pietus, o užkariavimų kulminacija buvo Toledo miesto užėmimas 1085 m. Po Almoravidų invazijos, užkariavimai sustabdyti.

Po Alfonso VII mirties Leonas ir Kastilija buvo vėl išskirti, nors tai truko neilgai: Alfonso IX sūnus Ferdinandas su Berengela Kastiliete vėl sujungė abi karalystes 1230 m. Vadintas šventuoju, Ferdinandas kariavo daugiausia prieš Maurus pietuose. Ispanijos rekonkista buvo paskelbta kryžiaus žygiumi XIII a., kada buvo paimta Kordoba (1236) ir Sevilija (1248). Ferdinando valdymo metu Ispanija priimta į Europos krikščioniškų karalysčių šeimą, baigėsi diplomatinė izoliacija, suartėta su popiežiumi. Salamankos universitetas – vienas seniausių Europoje – pastatytas Ferdinando valdymo laikotarpiu, imtos steigti krikščioniškos mokyklos. Ferdinando įpėdinis Alfonsas X padėjo Europai susigrąžinti klasikinius kūrinius iš musulmonų bibliotekų ir universitetų rinkinių. Kiti įpėdiniai sudarė aljansą su Aragono karalyste, 1309 m. užėmė Gibraltarą. Despotiškasis valdovas Pedras Žiaurusius sudarė sąlygas jį išvaryti. Pedro karai su Aragonu susilpnino Kastilijos galią.

Ispanijos suvienijimas ir aukso amžius (XV–XVI a.)

Ispanija prieš suvienijimą

Ferdinandas II Aragonietis su žmona Izabele I

Atgimusi Ispanijos krikščionių karalysčių vienybė buvo sustiprinta katalikų monarchų (ispaniškai Reyes Católicos) Izabelės Kastilietės ir Ferdinando II Aragoniečio žygio į Granadą, kuris pateisintas žydų išvarymu remiantis tuo, kad jie neva atsivertinėja į islamą. XV a. Kastilija ir Aragonas sujungti Izabelės ir Ferdinando vedybomis. Abu šie sumanūs valdovai kartu stiprino karalystę ir skyrė paskolas bajorijai. Jų valdymo metais dauguma bajorų pilių buvo nugriautos ir sukurta mokesčių sistema.

Izabelė ir Ferdinandas sukūrė pamatus Ispanijai, vieningai tiek ekonomiškai, tiek politiškai, tiek religiškai. Jų pastangomis musulmonų valdymas Pirėnų pusiasalyje ėjo į pabaigą ir visi musulmonai, nepriėmę krikšto buvo išvaromi iš šalies. 1499 m. kardinolas Kisneresas privertė pasikrikštyti apie 50 000 maurų. Po sukilimo, žinomo kaip Pirmasis Apucharų maištas, žmonės privalėjo pasirinkti – krikštytis ar būti išsiųstiems į Šiaurės Afriką, kur jie buvo nuosekliai naikinami. Po to buvo surinkti į vieną krūvą maurai, žydai ir čigonai, gyvenę Granadoje ir masiškai išvaryti iš savo miestų ir kaimų bei kitų gyvenviečių. 1500 m. Kisneresas paskelbė, kad „jau nebėra nei vieno miesto ar kaimo, kuriame gyventų ne krikščionys ir visos mečetės jau tapo bažnyčiomis“.

Ispanijos kolonijinė imperija

Aragono karalystė buvo jau labai svarbi jūrinė jėga visoje Viduržemio jūros pakrantėje ir konkuravo su Portugalija dėl dominavimo Atlanto vandeniyne. O po paskutinės musulmonų tvirtovės paėmimo 1492 m. Ispanija pradėjo rengti ir finansuoti jūrines keliones. Vienos jų metu genujietis Kristupas Kolumbas atrado Naująjį pasaulį ir Ispanija pasiuntė ten savo konkistadorus, kurie pajungė actekų, majų ir inkų imperijas. Tuo pat metu žydams buvo įsakyta pasikrikštyti arba jie būtų išvaryti iš šalies.

Dėl aljansų su kitomis Europos monarchijomis ir užkariavimų Pietų Amerikoje ir Vest-Indijoje, Ispanija pasiskelbė imperija. Tordesilijo sutartimi, sudaryta tarp Ispanijos ir Portugalijos tarpininkaujant popiežiui Aleksandrui VI, abi šalys pasidalijo įtakos sferas už Europos ribų ir ten steigė savas kolonijas. Didelis aukso ir sidabro kiekis buvo gabenamas į Ispaniją iš Pietų Amerikos kasyklų. Vis dėlto, šis gabenimas labiau pridarė Ispanijos ekonomikai nuostolių, negu padėjo jai. Didžiuliai aukso ir sidabro kiekiai privertė pakilti Ispanijos infliaciją. Ispanija tapo priklausoma nuo mokesčių, surenkamų jos kolonijose, ir kuomet Jungtinės Provincijos ėmė užgrobinėti Ispanijos valdas Naujajame pasaulyje, ekonomika ėmė labai smukti. Šie procesai, prie kurių dar prisidėjo ekonomiškai stipriausių bendruomenių (musulmonų ir žydų) išvarymas iš šalies, sukėlė ekonominį nuosmukį ir XVII a. užbaigė Ispanijos aukso amžių.

Habsburgų Ispanija

Imperatoriaus Karolio V valdos

Pagrindinis straipsnis: Habsburgų Ispanija

Galinga pasaulinė Ispanijos imperija XVI ir XVII a. pasiekė savo didžiausią plotą ir smuko valdant Habsburgams. Ispanijos imperija pasiekė savo didžiausią plotą valdant Karoliui I, kuris buvo ir Šventosios Romos imperijos imperatorius (žinomas kaip Karolis V).

Karolis I tapo tapo karaliumi 1516 m. Jo valdymo laikotarpiu Ispanijos ekonomika buvo drastiškai perorientuota pradedant gauti pajamas iš užkariautos Amerikos kasyklose išgautų metalų. Karalius dažnai nebūdavo Ispanijoje. Baigdamas savo gyvenimą, jis nusprendė Habsburgų giminystės liniją padalyti į dvi dalis: viena dalis turėjo valdyti Ispaniją, jos užjūrio kolonijas ir Viduržemio jūros regioną, o kitai palikta Šventoji Romos imperija. Habsburgai, valdę Nyderlandus prisijungė prie Ispanijos šakos.

Dėl šių priežasčių buvo sunku iškilti Karolio I įpėdiniui Pilypui II, kuris tapo valdovu Karoliui I atsisakius valdžios 1556 m. Ispanija labiausiai išvengė religinių karų, tuo metu vykusių Europoje ir išsaugojo Romos Katalikų Bažnyčios valdžią. Pilypas įsivaizdavo save esant „katalikybės čempionu“, kariavusiu prieš turkus ir eretikus. 1560 metų planuose buvo nurodyta sustiprinti Nyderlandų kontrolę dėl neramumų, kurie palaipsniui išaugo į kalvinistų vadovaujamą revoliuciją ir Aštuoniasdešimties metų karą dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos. Konfliktas Ispanijai atsiėjo daugybę išlaidų ir buvo nuspręsta pabandyti užkariauti atsargią olandų sąjungininkę Angliją, tačiau anglų laivynas sunaikino Nenugalimąją Armadą, vieną pirmųjų Anglijos-Ispanijos karo (1585–1604), vėliau šalis įsitraukė į karą su Prancūzija (1590–1598).

Nepaisant šių problemų, didžiulės Amerikos aukso įplaukos, gera karinė reputacija, netgi greitas atsigavimas po armados žlugimo, pavertė Ispaniją vadovaujančia Europos jėga. Pirėnų Sąjunga su Portugalija 1580 m. ne tik suvienijo pusiasalį, bet ir prijungė tos šalies pasaulinius resursus Ispanijai. Tačiau ekonominės ir administracinės problemos kartojosi ir silpna vietinė ekonomika privedė prie akivaizdaus smukimo. Dėl pakilusios infliacijos, žydų ir musulmonų išvarymo, priklausomybės nuo kolonijose išgaunamo aukso ir sidabro atsinaujino šalies ekonominė krizė.

Burbonų Ispanija

Prancūzų kilmės karalius Pilypas V, 1715 m. pasirašė Decreto de Nueva Planta , naująjį įstatymą, kuris panaikino sudėtinių Ispanijos Karalystės karalysčių (vicekaralysčių) privilegijas ir sulygino jų įstatymus su Kastilijos įstatymais. Ispanija ėmė kultūriškai ir politiškai sekti absoliutiškai valdoma Prancūzija. Tolesni Burbonų dinastijos karaliai buvo Ferdinandas VI ir Karolis III.

Valdant Karoliui III ir jo ministrams, Leopoldui de Gregorijui, Eskilio markizui bei Chose Moninijui, Floridablankos grafui, Ispanija įžengė į Švietimo amžių, kuris XVIII a. viduryje atkūrė Ispanijos gerovę ir klestėjimą. Nors ir kariaudama Septynerių metų kare Prancūzijos pusėje Ispanija pralaimėjo, bet atgavo didžiumą Amerikos Revoliucijos metais prarastų užjūrio teritorijų. Karolio III įkvėpta reformų dvasia buvo pristabdyta jo įpėdinio Karolio IV, apsunkinusio padėtį. Vadovaujamas savo žmonos meilužio, Manuelio de Godojos, jis paskelbė, kad panaikina daugelį Karolio III reformų.

Napoleono karai

Ispanija dalyvavo Pirmosios koalicijos kare prieš revoliucinę Prancūziją. Ispanijos armija buvo greitai sutriuškinta ir Karolis IV nusprendė tapti prancūzų sąjungininku. Ispaniją užblokavo britai, o jos kolonijos, pirmąkart atskirtos nuo Ispanijos, nepriklausomai prekiavo su Didžiąja Britanija. Britų nesėkmingi įsiveržimai į Pietų Ameriką padrąsino nepriklausomybės siekius. Nutrūkstantys ekonominiai ir politiniai saitai su kolonijomis Amerikoje sukėlė ten Nepriklausomybės revoliucijų bangą ir sužlugdė pasaulinę Ispanijos imperiją.

Ispanija XIX a.

Ispanijos Nepriklausomybės karas (1808–1814)

"1808 m. kovo 3 d. " Francisco Goya paveikslas, vaizduojantis kaip Napoleono kariai žudo ispanų sukilėlius.

Trafalgaro mūšyje buvo sunaikintas ispanų-prancūzų laivynas ir Ispanijos karalius pradėjo svarstyti ar jam apsimoka sąjunga su Napoleonu. Po sukilimo prieš prancūzus Madride 1808 m. kovo mėn. į Ispaniją įsiveržė 100 000 prancūzų kariuomenė. Burbonų karalius buvo nuverstas, o jo vietą užėmė Napoleono brolis Žozefas Bonapartas. Tam labai pasipriešino ispanai ir visoj šaly susidarė Karolio sūnaus Ferdinando vardu veikiančios juntas. Iš pradžių juntos parėmė Ferdinandą, nes iš Madrido tikėjosi didesnės autonomijos pagal jų suprojektuotą liberalesnę konstituciją. Generaliniai rūmai (Cortes Generales) pabėgo į Kadizą. Ten buvo sukurta pirma šiuolaikinė Ispanijos konstitucija (formaliai vadinama La Pepa). Britai į prancūzų veiksmus atsakė 1808 m. rudenį pasiųsdami į Portugalija savo ekspedicines pajėgas, vadovaujamas sero John Moore.

Prasidėjo Pusiasalio karas, kuriame britai kariavo su Žozefu Bonapartu, kuris buvo Ispanijos karaliumi. Šis karas buvo vienas pirmųjų partizaninių karų Vakarų istorijoje: prancūzų tiekimo linijas nuolat puldinėjo ispanų partizanai. Karas Iberijoje buvo ilgas. Britai kelerius metus praleido įsitvirtinę Portugalijoje ir kartais įsiverždami į Ispaniją. Prancūzai buvo nugalėti lemiamame Vitorijos mūšyje ir Ferdinandas kitais metais vėl tapo Ispanijos karaliumi. Karolis IV, svyruodamas, ar likti prancūzų sąjungininku, išprovokavo Napoleoną Bonapartą, Prancūzijos imperatorių pradėti invaziją į Ispaniją 1808 m. ir pradėti Pirėnų pusiasalio karą.

Valdant Bonapartų dinastijai, Ispanijoje nekilo vad. pramonės perversmas, nesusipažinta su merkantilizmo idėjomis. Taip pat neįsisavintos Švietimo epochos idėjos, palietusios didžiumą to meto Europos valstybių. Šios praleistos galimybės, ekonominės bei politinės klaidos, padarytos XVII a., leido Vokietijai, Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai nustumti Ispaniją į antraeilių Europos valstybių tarpą.

Ispanija 1814–1873 m.

Ferdinandas VII, Ispanijos karalius.

Nor juntos išvijo prancūzus dėl liberalios 1812 m. konstitucijos, Ferdinandas VII manė, kad ji per liberali Ispanijai ir atsisakė jai prisiekti. Jis valdė autokratiniais metodais kaip jo protėviai.

Nors Ispanija susitaikė su konstitucijos atmetimu, jos kolonijos Amerikoje – ne. Prasidėjo revoliucija ir Ispanija, beveik bankrutavusi dėl karo ir šalies atstatymo, negalėjo sumokėti savo kariams. 1820 m. ekspedicija, numatyta į Pietų Ameriką, sukilo Kadise. Kai kariai visoj šalyje pareiškė palaikantys sukilėlius, vadovaujamus Rafael del Riego, Ferdinandas buvo priverstas pripažinti 1812 m. konstituciją. Ferdinandui buvo paskirtas namų areštas viso liberalaus eksperimento metu.

Liberalaus valdymo metu vyko Ispanijos pilietinis karas (1820–1823 m.). Liberali Ispanijos valdžia Europos politikams per daug priminė Prancūzijos revoliuciją, tad 1822 m. Veronos kongresas į ją žiūrėjo priešiškai ir leido Prancūzijai įsikišti. Prancūzija sutriuškino liberalią valdžią ir Ferdinandas vėl tapo absoliučiu monarchu. Tačiau kolonijos buvo prarastos: 1824 m. paskutinė ispanų armija Pietų Amerikos žemyne buvo sumušta Ayacucho mūšyje pietinėj Peru daly.

Kitą dešimtmetį Ispanijoje buvo nerami taika. Ferdinandui gimė tik mergaitės, tad paaiškėjo, jog sostą paveldės jo brolis Karlosas, Molinos grafas. Nors Ferdinandas buvo susivienijęs su konservatoriais, kurie bijojo neramumų šalyje, jo brolis reakcingą politiką nelaikė būtina. Ferdinandas, prieš brolio valią, paskelbė 1830 m. Pragmatinę Sankciją, kuri leido jo dukrai Izabelei tapti karaliene. Karlosas pabėgo į Portugaliją.

Ferdinandas mirė 1833 m. ir Izabelė tapo karalienė trejų metų, tad kilo Pirmasis karlistų karas. Ferdinandas įsiveržė į Ispaniją ir užsitikrino reakcionierių ir konservatorių paramą, o Marija Kristina Burbonė tapo regentė.

Baldomero Espartero, Ispanijos regentas.

Atrodė, kad maištas karo pabaigoje numalšintas. Marijos Kristinos kariai, vadinami „Cristino“ pajėgom, išvijo karlistus iš Baskijos. Tada Karlosas paskyrė baską Tomás de Zumalacárregui vyriausiu kariuomenės vadu. Zumalacárregui atgaivino karlistų viltis ir iki 1835 m. nuvijo „Cristino“ pajėgas iki Ebro upės, o iš demoralizuotos karlistų gaujos padarė 30 tūkst karių profesionalią armiją, pranašesnę už vyriausybės.

Zumalacárregui mirtis 1835 m. sužlugdė karlistų viltis. Marija Kristina rado gerą generolą Baldomero Espartero, kurio pergalė Luchanos mūšyje 1836 m. pakeitė karo kryptį, o Vergaros konvencija 1839 m. užbaigė maištą.

Espartero, naudodamasis savo karo didvyrio populiarumu ir pravarde „Ispanijos ramintojas“, pareikalavo iš Marijos Kristinos liberalių reformų. Marija Kristina nusprendė atsistatydinti ir Espartero tapo regentu. Espartero reformoms pasipriešino nuosaikieji, nes jo griežtumas visoj šaly sukėlė neramumus, kurie buvo numalšinti jėga. Nuosaikus Ramón María Narváez jį nuvertė 1843 m., bet pats Narvaez buvo laikomas per daug reakcingu. 1846 m. Katalonijoje kilo Antrasis karlistų karas, bet jis buvo prastai organizuotas ir maištas žlugo 1849 m.

Izabelė II daugiau veikė valdžioje, kai tapo pilnametė, bet ji buvo labai nepopuliari. Buvo manoma, kad ji maloni tiems, kurie šalia jos rūmuose ir kai nerūpi Ispanijos liaudis.

Izabelė II,Ispanijos karalienė.

1856 m. ji bandė sudaryti plačią koaliciją, Union Liberal, kuriai vadovautų Leopoldo O'Donnell, tais metais žygiavęs į Madridą ir nuvertęs antrą Espartero valdymą. Jos planas žlugo, jos prestižas ir populiarumas krito.

1860 m. Izabelė pradėjo sėkmingą karą Maroke, kuriam vadovavo generolai O’Donnell ir Juan Prim, ir jos populiarumas stabilizavosi. Bet kampanija užkariauti Peru ir Čilę per Chincha salų karą buvo nesėkminga.

1866 m. Juan Prim sukilimas buvo numalšintas, bet tapo aišku, kad ispanai visiškai nepatenkinti karalienės valdymu. 1868 m. „Garbingos revoliucijos“ (La Gloriosa) metu progresista generolai Francisco Serrano ir Juan Prim sukilo ir nugalėjo moderado generolus Alkolėjos mūšyje. Izabelė pabėgo į Paryžių.

Per kitus dvejus metus šaly vyravo revoliucija ir anarchija. Tik 1870 m. Ispanijos parlamentas paskelbė, kad šalis vėl turės karalių. Paaiškėjo, kad šis įvykis turėjo didelę įtaką Europos istorijoje, nes vokiečių princo kandidatūra ir Prancūzijos pasipriešinimas jai buvo pretekstas Prancūzijos-Prūsijos kare. Amadėjus Savojietis buvo išrinktas ir kitais metais karūnuotas Ispanijos karaliumi.

Amadėjus buvo liberalas ir jam iškilo sunkus uždavinys suvienyti susiskaldžiusią Ispaniją: pjautynės vyko ne tik tarp į kompromisus nelinkstančių partijų, bet ir pačiose partijose.

Pirmoji Ispanijos Respublika (1873–1874)

Pirmosios Ispanų Respublikos alegorija. Žurnalas

Pagrindinis straipsnis: Pirmoji Ispanijos Respublika (1873-1874)

Po Hidalgo aferos, karalius Amadėjus Savojietis pareiškė, kad Ispanijos žmonės yra nesuvaldomi ir paliko šalį. Tuo pasinaudoję Vyriausybės radikalai ir respublikonai, paskelbė Ispanijos respubliką.

Greit Respublika buvo apsupta priešininkų iš visų keturių pusių – Karlistai greit buvo išduoti, nes per 1872 m. rinkimus labai prastai pasižymėjo. Būta siūlymų sukelti ir socialistinę revoliuciją, pasikliaunant Internacionalu. Kilo neramumai ir nepriklausomybės revoliucijos Navaroje bei Katalonijoje – kraštuose, siekusiuose atsiskirti nuo respublikos. Galop respublikos idėjai priešinosi ir Romos Katalikų Bažnyčia, dariusi jai didelį spaudimą.

Ispanija XX a

Monarchijos restauravimas (1874–1931)

Alfonsas XII, Ispanijos karalius.

Nors buvusi karalienė Izabelė II vis dar buvo gyva, ji pripažino, kad yra bloga valdovė ir 1870 m. atsisakė sosto sūnaus Alfonso XII naudai. Po Pirmosios respublikos suirutės ispanai norėjo stabilumo, kurį jiems žadėjo Burbonai. Pirmosios respublikos armija, malšinusi karlistų maištą, prisiekė ištikimybe Alfonsui 1874–1875 m. žiemą, vadovaujant Brigados generolui Martinez Campos. Respublika buvo panaikinta ir Antonio Canovas del Castillo, patikimas karaliaus patarėjas, 1874 m. Naujųjų Metų vakarą buvo paskirtas Ministru pirmininku. Naujasis karalius energingai numalšino karlistus, pats dalyvaudamas kare, ir greitai įgijo tautiečių pagarbą.

Ispanijoje veikė turnos sistema, pagal kurią Práxedes Mateo Sagasta vadovaujami liberalai ir Antonio Canovas del Castillo konservatoriai paeiliui sudarydavo vyriausybę. Valdant Alfonsui atsirado šioks toks stabilumas ir ekonomikos augimas. Jo mirtis 1885 m. ir Canovas del Castillo nužudymas 1887 m. sukėlė suirutę.

Per Dešimties Metų karą sukilo, pradedant 1868 m., sukilo Kuba, tad buvo uždrausta vergovė Ispanijos kolonijose. JAV interesai saloje pablogino abiejų šalių santykius. USS Maine sprogimas sukėlė Ispanijos-JAV karą 1898 m., kurį Ispanija visiškai pralaimėjo. Kuba tapo nepriklausoma, be to Ispanija prarado Puerto Riką, Guamą ir Filipinus, o už šias teritorijas JAV sumokėjo 20 mln. dolerių. 1899 m. Ispanija pardavė salas Ramiajame vandeniyne (Šiaurinės Marianos salos, Karolinų salos, Palau) Vokietijai ir jai liko tik kolonijos Afrikoje: Ispanijos Marokas, Vakarų Sachara ir Ispanijos Gvinėja.

1898 m. „Katastrofa“ sukūrė 98-ųjų kartą, politikų ir intelektualų kartą, kuri reikalavo permainų. Aktyviai veikė anarchistai ir fašistai. 1909 m. maištas Katalonijoje buvo žiauriai numalšintas.

Pirmojo pasaulinio karo metu Ispanija laikėsi neutraliteto, tad prekiavo su abiem pusėm. Tai sukėlė ekonominį bumą. Ispaniškasis gripas kartu su pokario ekonominiu nuostoliu sukrėtė Ispaniją ir ši įlindo į skolas. 1919 m. buvo numalšintas didelis darbininkų streikas.

Blogas elgesys su maurais sukėlė maištą ir Ispanija prarado Maroką 1921 m., išskyrus Seutą ir Melilą. Norėdamas išvengti atsakomybės, Alfonsas XIII parėmė generolo Miguel Primo de Riveros diktatūrą ir užbaigė konstitucinės monarchijos laikotarpį Ispanijoje.

Su Prancūzijos pagalba Marokas buvo atgautas (1925–1927 m.), bet 1930 m. bankrotas ir didelis nepopuliarumas lėmė, kad karalius privertė Primo de Riverą atsistatydinti. Pasipiktinę karaliaus bendradarbiavimu su diktatūra, rinkėjai 1931 m. balandžio mėn. savivaldybių rinkimuose balsavo už respublikonus. Karalius paliko šalį neatsisakęs sosto ir Ispanija buvo paskelbta respublika.

Antroji Ispanijos Respublika (1931–1939)

Esant Antrajai respublikai moterims pirmąkart buvo suteikta teisė balsuoti. Respublika suteikė tvirtą autonomiją Baskijai ir Katalonijai.

Pirmąją vyriausybę sudarė Niceto Alcalá-Zamora ir Manuel Azaña vadovaujami centristai-kairieji. Ekonominė sumaištis, paveldėtos didelės Miguel Primo de Rivera režimo skolos, susiskaldžiusi ir dažnai besikeičianti valdančioji koalicija kėlė politinį nepasitenkinimą.

1933 m. dešiniųjų pažiūrų CEDA laimėjo rinkimus ir jėga numalšino 1934 m. ginkluotą darbininkų sukilimą, kuris ypač buvo aktyvus Asturijoje ir Katalonijoje. Tai paskatino Ispanijoje įvairių pažiūrų judėjimus: anarchistinį, naujas reakcingas ir fašistines grupuotes, įskaitant Falangą, ir atsigavusį karlistinį judėjimą.

Ispanijos pilietinis karas (1936–1939)

Tuo metu Ispanijos politikoje buvo populiarios tik kraštutinės pažiūros. Kairieji buvo už klasių kovą, žemės reformą, regionų autonomiją, mažesnę bažnyčios ir karaliaus įtaką valstybei. Dešinieji, iš kurių didžiausia buvo CEDA, dešinioji Romos katalikų bažnyčios koalicija, turėjo priešingą nuomonę tais pačiais klausimais. 1936 m. kairieji susijungė į Populiarųjį Frontą, kuris laimėjo rinkimus. Tačiau koalicijai, kurią sudarė centro kairieji, kenkė anarchistinės grupės, tokios kaip CNT ir FAI, ir antidemokratiški dešinieji: Falanga, karlistai. Vėl kilo politinis smurtas. Streikuose vyko susišaudymai, bežemiai užgrobdavo žemę, buvo žudomi kunigai, o bažnyčios deginamos. Be to dešiniųjų pažiūrų kareiviai už pinigus žudydavo kairiuosius aktyvistus. Demokratija nesugebėjo užtikrinti įvairių politinių grupių pasitikėjimo, kurio reikėjo jai gyvuoti. Tad prasidėjo pilietinis karas. Dešinieji ir armijos vadai pradėjo planuoti perversmą ir kai respublikos policija nušovė falangistų politiką José Calvo-Sotelo, tai buvo suprasta kaip signalas.

Francisco Franco

1936 m. liepos 17 d. generolas Francisco Franco vedė kolonijinę armiją iš Maroko į Ispaniją, o generolo Sanjurjo daliniai iš Navaros pajudėjo į pietus. Be to kitur irgi buvo organizuojami būriai perimti šalies institucijas. Franko ketino staigiai užimti valdžią, bet respublikonai sėkmingai priešinosi Madride, Barselonoje, Valencijoje, Baskijoje, tad karas užsitęsė. Nacionalistai valdė pietus ir vakarus, be to jie turėjo profesionaliausias pajėgas Ispanijoje – Afrikos armiją. Abi pusės gavo užsienio paramą: nacionalistams padėjo nacistinė Vokietija, Italija, Portugalija, o respublikonams Tarybų Sąjunga ir komunistai organizavo savanores Tarptautines Brigadas.

Alkazaro apgultis Tolede ir nacionalistų pergalė buvo lemiamas posūkis kare. Respublikonai atlaikė Madrido apgultį 1936 m. lapkritį ir sužlugdė bandymus užimti sostinę Jarama ir Guadalajara mūšiuose 1937 m. Bet greitai nacionalistai pradėjo mažinti respublikonų teritoriją puldami į rytus. Šiaurė, įskaitant Baskiją, pasidavė 1937 m. ir greitai žlugo Aragono frontas. Guernica bombardavimas buvo liūdniausiai pagarsėjęs karo epizodas. Jį įamžino Pablo Picasso savo paveiksle. Tai buvo bandymų laukas Luftwaffe Kondoro legionui. Ebro mūšis 1938 m. liepą-spalį buvo paskutinės respublikonų pastangos laimėti. Kai jis buvo pralaimėtas ir nacionalistai užėmė Barseloną 1939 m. pradžioje, tapo aišku, kad karas pralaimėtas. Madridas krito 1939 m. kovą.

Kare žuvo 300 tūkst-1 mln. gyvybių. Respublika žlugo, įsigalėjo Franko diktatūra. Franko sujungė visas dešines partijas į pertvarkytą Falangą, uždraudė kairiąsias ir respublikines partijas, prekybos sąjungas.

Karo metu vyravo smurtas, kalinių bei civilių žudynės. Po karo daug respublikonų buvo įkalinta ir iki 151 tūkst nužudyta 1939–1943 m. Daug jų gyveno tremty viso Franko valdymo metu.

Francisko Franko diktatūra (1939–1975)

Franko laikų Ispanijos vėliava

Oficialai per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą buvo neutrali, bet nukentėjo Ispanijos pilietinio karo metu (1936–1939 m.). Franko valdymo metu Ispanija buvo ekonomiškai ir kultūriškai izoliuota, bet pradėjo vytis kitas Europos valstybes.

Tuo metu Ispanija labai stengėsi iš Didžiosios Britanijos atgauti Gibraltarą ir net gavo tam tikrą paramą iš JTO šiuo klausimu. 1969 m. Ispanija uždarė sieną su Gibraltaru ir atidarė tik 1985 m.

Ispanija prarado Maroką 1956 m. Nors kariniu požiūriu Ifnio karas su Maroku (1957–1958 m.) buvo sėkmingas, Ispanija atsisakė savo kolonijų Afrikoje. Ispaniška Gvinėja tapo nepriklausoma 1968 m. ir pasivadino Pusiaujo Gvinėja, o Ifnis buvo atiduotas Marokui 1969 m.

Vėlyvesni Franko valdymo metai pasižymėjo ekonominė ir politine liberalizacija ir net turizmo pramonės gimimu.

Paskutinius mėnesius prieš Frako mirtį šalis buvo paralyžiuota. Tuo pasinaudojo Maroko karalius Hasanas II ir užėmė Vakarų Sacharą. Ispanija neteko paskutinės kolonijos.

Demokratijos atstatymas (1975–1978)

Chuanas Karlosas I, Ispanijos karalius.

Burbonų restauracijos metu Ispanija perėjo iš diktatoriaus Franko režimo į šiuolaikinę demokratiją. Perėjimas prasidėjo 1975 m. lapkričio 20 d., kai mirė Francisko Franko, o baigėsi PSOE pergale rinkimuose 1982 m. spalio 28 d.

1978–1982 m. Ispaniją valdė Unión del Centro Democrático judėjimas.

1981 m. 23-F bandė įvykdyti perversmą. Vasario 23 d. Antonio Tejero su Guardia Civil nariais įžengė į Deputatų Kongresą ir sustabdė sesija, per kurią Leopoldo Calvo Sotelo turėjo būti išrinktas ministru pirmininku. Oficialiai coup d'état, nes įsikišo Chuanas Karlosas I. Calvo Sotelo valdant Ispanija prisijungė prie NATO.

Su politinėm permainomis atėjo ir socialiniai pokyčiai. Valdant Franko Ispanijos visuomenė buvo labai konservatyvi, bet demokratijos atsiradimas pasireiškė vis didėjančiu vertybiu liberalumu.

Šiuolaikinė Ispanija

Felipe Gonzalez, buvęs Ispanijos premjeras.

1982–1996 m. socialistinė demokratinė PSOE valdė šalį, o premjeru buvo Felipe González. 1986 m. Ispanija įstojo į Europos sąjungą. Tais pačiais metais Barselonoje įvyko Olimpinės žaidynės ir Expo-1996 Sevilijoje.

1996 m. rinkimus laimėjo José María Aznar vadovaujama centristinė-dešinioji Partido Popular. 2002 m. sausio 1 d. Ispanija pakeitė peseta euru. 2004 m. kovo 11 d. teroristai susprogdino bombas Madrido traukinių stotyje per rytinę piko valandą kelios dienos prieš rinkimus. Žuvo 191 žmogus, tūkstančiai sužeista. Nors José María Aznar ir jo ministrai iš karto tuo apkaltino ETA, greitai tapo aišku, kad kalta islamistinė ekstremistų grupuotė, susijusi su Al-Qaeda. Manoma, kad Ispanijos vyriausybės melas, kuriuo abejojo užsienio komentatoriai, nulėmė rinkimus. Prieš teroro aktą apklausos rodė apylyges galimybes laimėti. Bet po trijų dienų įvykusiuose rinkimuose laimėjo PSOE ir José Luis Rodríguez Zapatero tapo ministru pirmininku.

2005 m. liepos 3 d. Ispanija tapo pirmąja šalimi, suteikusia pilnas vedybos ir įvaikinimo teises homoseksualams (Belgija leidžia tos pačios lyties santuokas nuo 2003 m. ir bendrą tėvystę nuo 2006 m. balandžio, o Nyderlanduose tos pačios lyties santuokos galioja nuo 2001 m. ir ruošiamas įstatymas, sulyginantis homoseksualių ir hetero seksualių porų teises įsivaikinti).

Šiuo metu Ispanija yra konstitucinė monarchija, šalis suskirstyta į 50 provincijų, kurios sugrupuotos į 17 autonominių regionų ir 2 autonominius miestus.

Taip pat skaitykite

• Ispanijos karūnos pirmtakai:
  • Vestgotų karaliai
  • Galisijos Svebų karaliai
  • Astūrijos karaliai
  • Galisijos karaliai
  • Leono karaliai

Nuorodos

• Henry Kamen. Spain. A Society of Conflict (3rd ed.) London and New York: Pearson Longman 2005. ISBN
• Ispanijos chronologija Pasaulio Istorijos Duomenų Bazėje Archyvuota kopija 2006-02-11 iš Wayback Machine projekto.
• Ispanijos istorija: Pirminiai Dokumentai
• Henry Kamen, "Ispanijos nuosmukis: istorinis mitas? ", Praeitis ir Dabartis) Archyvuota kopija 2006-04-26 iš Wayback Machine projekto.
• Carmen Pereira-Muro. Culturas de España. Boston and New York: Houghton Mifflin Company 2003. ISBN

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.