Kazimieras Genys

Kazimieras Genys
Kanauninko, kanonų teisės dr. Kazimiero Genio kapas Salantų bažnyčios šventoriuje
Gimė	1866 m. gruodžio 10 d. Vatušiuose, Rietavo vls., Telšių aps., Kauno gub.
Mirė	1952 m. gegužės 31 d. (85 metai) Salantuose, Kretingos raj.
Veikla	Lietuvos kunigas
Alma mater	Peterburgo dvasinė akademija (1892 m.)

Kazimieras Genys (1866 m. gruodžio 10 (naujuoju stiliumi – 22) d. Vatušiuose, Rietavo vls., Telšių aps., Kauno gub. – 1952 m. gegužės 21 d. Salantuose, Kretingos raj.) – Lietuvos katalikų bažnyčios kunigas, kanauninkas, kanonų teisės daktaras.

Biografija

Mokėsi privačiai pas Lauryną Ivinskį, valdinėje Rietavo liaudies (pradinėje) mokykloje, 1880–1884 m. – Liepojos gimnazijoje. 1884 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, 1888–1892 m. studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurioje apgynė teologijos mokslų magistro laipsnį.

1892 m. birželio 11 (naujuoju stiliumi – 23 d.) įšventintas kunigu ir paskirtas Palangos progimnazijos kapelionu. Rėmė draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, tikybą dėstė lietuvių kalba. Už tai 1893 m. buvo atleistas iš pareigų, tačiau Rygos švietimo apygardoje sugebėjo pasiteisinti ir po 3 mėnesių buvo grąžintas į kapeliono pareigas. Rusijos valdžios pareigūnams 1896 m. pareikalavus, kad progimnazijos mokiniai melstųsi rusiškai, kapelionas tam pasipriešino. Dėl valdžios persekiojimų tais pačiais metais atsisakė pareigų ir išvyko į Roma. Šv. Apolinaro licėjuje studijavo kanonų teisę, apgynė kanonų teisės daktaro disertaciją, kuri 1912 m. lotynų kalba buvo išspausdinta Kaune.

1898 m. buvo paskirtas Butkiškės bažnyčios vikaru, 1899 m. – Naujųjų Varnių parapijos klebonu, nuo 1909 m. dirbo Sedos parapijos klebonu ir Alsėdžių dekanu. 1918 m. netoli Žemaičių Kalvarijos pašventino Sorų (Stonkaičių) koplyčią. Nuo 1921 m. – Žemaičių vyskupijos viceoficiolas, garbės kanauninkas, Kauno kunigų seminarijos profesorius. 1925 m. paskirtas Darbėnų parapijos klebonu, 1928–1930 m. dirbo Palangos, 1930–1931 m. – Aukštadvario vidurinių mokyklų direktoriumi. 1931 m. gavo valstybinę pensiją ir tapo Skuodo bažnyčios altarista, o 1944 m. pabaigoje atsikėlė į Salantų bažnyčios altariją.

Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, skelbė straipsnius „Šaltinyje“, „Nedėldienio skaitymuose“, „Draugijoje“, „Viltyje“, „Lietuvos aide“, „Lietuvoje“, pasirašinėjo Sediškio slapyvardžiu.