Alcide De Gasperi

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Alčidė De Gasperis it. Alcide De Gasperi
Gimė	1881 m. balandžio 3 d. Pjeve Tezinas, Tirolis, Austrija-Vengrija
Mirė	1954 m. rugpjūčio 19 d. (73 metai) Borgo Valsugana, Trentas, Italija
Pilietybė	italas
Sutuoktinis (-ė)	Francesca Romani
Partija	Italijos krikščionių demokratų partija
Vikiteka	Alcide De Gasperi

Alčidė Amedeo Frančesko De Gasperis (it. Alcide Amedeo Francesco De Gasperi; 1831 m. balandžio 3 d. Pjeve Tezine, Tirolis, Austrija-Vengrija – 1954 m. rugpjūčio 19 d. Borgo Valsugana, Trento, Italija) – pirmasis Italijos respublikos premjeras, vidaus reikalų ministras, Italijos karalystės paskutinis užsienio reikalų ministras. Italijos krikščionių demokratų partijos įkūrėjas, pirmasis partijos pirmininkas. Antrasis Europos parlamento prezidentas.

Politinis ir asmeninis gyvenimas

Gimė Austrijos-Vengrijos imperijoje, mažame kaimelyje Tirolio provincijoje (dabar Italija). Vedė italę Francesca Romani, susilaukė 4 dukterų. Aktyviai kovojo prieš fašizmą ir prieš Benito Mussolini valdžią. Baigęs Vienos universitetą. 1943 m. nelegaliai įkūrė demokratinę partiją – Italijos krikščionių demokratų partija, nes fašistinė valdžia priešinosi demokratiniam judėjimui, todėl demokratinių partijų įkūrimas buvo draudžiamas. Britams valdant Italijos karalystę, gyvavusią paskutiniuosius monarchijos metus, De Gasperi buvo paskutinis užsienio reikalų ministras. Vėliau jo partija laimėjo ne vienerius rinkimus ir buvo tapusi valdančioji partija Italijoje. Italijai tapus respublika ir partijai surinkus daugiausia piliečių balsų per parlamento rinkimus, Alcide De Gasperi tapo pirmuoju ministru pirmininku Italijos respublikoje. Būnant premjeru, jam teko vienu metu būti vidaus reikalų ministru, o vėliau ir užsienio reikalų ministru su premjero pareigomis. Gyvenant paskutiniuosius 72-uosius metus, Alcide De Gasperi buvo išrinktas antruoju Europos parlamento prezidentu, o 1954 m. kadencijos metu jis mirė. Po mirties jam už nuopelnus ir didelį indėlį įkuriant Europos Sąjungą atiteko vieno iš Europos Sąjungos įkūrėjų titulas.

Politinis postas
Prieš tai: Ferruccio Parri	Italijos ministras pirmininkas 1945–1953	Po to: Giuseppe Pella
Prieš tai: Paul-Henri Spaak	Europos parlamento prezidentas 1954–1954	Po to: Giuseppe Pella
Prieš tai: Giuseppe Romita	Italijos vidaus reikalų ministras 1946–1947	Po to: Mario Scelba
Prieš tai: Ivanoe Bonomi	Italijos užsienio reikalų ministras 1944–1946	Po to: Pietro Nenni
Prieš tai: Carlo Sforza	Italijos užsienio reikalų ministras 1951–1953	Po to: Giuseppe Pella