Triksteris

Jaunasis Krišna, vagiantis sviestą. Vagiliavimas, rajumas, gašlumas, žaismingumas yra būdingi triksterio bruožai

Triksteris (< angl. trickster „apgavikas, sukčius, pokštininkas“) – mitologinis, folklorinis, literatūrinis archetipas. Tai dievas, žmogus, gyvūnas ar kokia kita būtybė, pasižyminti kultūrinių normų laužymu, apgavyste, suktybe, nenormatyviniu elgesiu. Paprastai triksterio elgesys kyla ne iš jo piktumo, blogos prigimties, bet iš žaismingumo, karnavališkumo.

Mituose triksteris veikia kaip juokdarys, fokusininkas, sukčius, kartais – beprotis. Triksteris gali būti vaizduojamas kaip kultūrinio herojaus brolis dvynys. Mituose jis sąmoningai kenkia broliui arba nesėkmingai jį mėgdžioja ir taip sukuria negatyviais laikomus pasaulio objektus (kalnus, piktžoles, įvairius kenkėjus gyvūnus ir pan.). Pvz., lietuvių etiologinėse sakmėse Dievas iš žemės grumsto sukuria paukštį, o Velnias, slapčia mėgdžiodamas Dievą, iš grumsto sukuria rupūžę. Išsiskiriančios triksterio savybės – rajumas ir gašlumas (Šiaurės Amerikoje rajusis triksteris – Varnas, geidulingasis – Audinė). Jo paveikslas yra komiškas, bet drauge triksteriui gali būti suteikti ir šiurpą keliančio demono bruožai. Kadangi triksteris kuria ir (arba) įgyja naujus pasaulio objektus, jis atlieka kultūrinio herojaus funkcijas. Yra mitų, kuriuose kultūrinis herojus dvilypis – įkūnija ir pozityviojo kūrėjo, ir triksterio savybes. Triksteris, siekdamas pasotinti savo rajumą arba geidulius, dažnai pažeidžia griežčiausius tabu (kraujomaišą, rituališkai nešvaraus maisto, išmatų valgymą ir pan.), parodijuoja šamaniškus ritualus, karo apeigas, profanuoja šventybę, sukelia nesantaiką tarp žmonių, mėgaujasi žudynėmis.

Triskterio savybės, pvz., būdingos graikų dievui Hermiui, kuris nusakomas kaip sukčius, vagių globėjas, lengvabūdis, tačiau tuo pačiu teikia žiniją, tarpininkauja tarp dievų ir žmonių pasaulio. Triksterio savybėmis pasižymi indų Krišna – vaikystėje išryškėja jo rajumas (suvalgo daugybę sviesto), vėliau – geidulingumas (vilioja gopes), be to, nuolat krečia pokštus, nuvertina žmogaus gyvybės, egoistinės savasties reikšmę (dar plg. lyla kaip kosminis žaismas). Algonkinų mitologijoje triskteris yra vėžlys, Kalifornijos indėnų – kojotas, taigos indėnų – Varnas, ašančių – voras Anansis, daugelio bantų – kiškis, skandinavų – Lokis, polineziečių – Maui ir kt. Triksterio motyvas labai dažnas pasakose, anekdotuose, tautosakoje, pvz., prancūzų sukčius lapinas (Renaras), olandų – Tylis Ulenšpygelis, ispanų – Figaro, slavų ir lietuvių – Jonas Kvailelis („trečias brolis“), Vid. Azijos tautų – Chodža Nasredinas ir kt. Šis motyvas atėjęs ir į šiuolaikinį folklorą – prie triksterių priskiriamas anekdotų Petriukas, internetinis trolis. Triksteriai yra dažni literatūros, kino, teatro kūrinių herojai (pvz., Karlsonas, Pepė Ilgakojinė, Heklberis Finas, Šveikas, Baronas Miunhauzenas, Ostapas Benderis). Triksterį atitinka cirko klounas.

Triksterio personažas aiškinamas kaip universalaus komizmo simbolis. Pasak tyrinėtojų, pasakojimai apie triksterį leidžia bendruomenei „teisėtai“ pažeisti socialinę tvarką, atsipalaiduoti nuo jos kuriamos įtampos. Michailas Bachtinas triksterio personažą sieja su karnavaline kultūra, kuri iki pat Renesanso vaidino ypač svarbų visuomeninį vaidmenį. Antikinės mitologijos tyrinėtojas Karolis Kerenis triksterio personažą laiko esant archajišką, jį kildina iš vėlyvosios archajikos, kuomet iškilo grubių linksmybių poreikis. Karlas Gustavas Jungas triksterio archetipą aiškina kaip „aš“ žvilgsnį į archajinę kolektyvinę pasąmonę; tai nediferencijuotos, vos nuo gyvūnų pasaulio atsiskyrusios sąmonės atspindys. Klodas Levi Strosas triksterio figūrą laiko mediatoriumi tarp priešybių.