Vestgotai
Vestgotai arba Vizigotai – viena iš dviejų gotų genčių šakų (kita ostgotai). Ji priskiriama prie germanų genčių, kurios vaidino svarbų politinį vaidmenį Europoje Didžiojo tautų kraustymosi metu ir stipriai prisidėjo prie Romos imperijos žlugimo. Šiai žlugus, vestgotai išsaugojo savo reikšmę dar du su puse šimto metų.
Atsiskyrę nuo pagrindinės gotų grupės, romanizuoti vestgotai kaip atskira tauta atsirado IV amžiuje Balkanuose, kur jie kariavo kelis karus su Roma. Alariko I vadovaujami vestgotai atvyko į Italiją ir nusiaubė Romą 410 m.
Galiausiai vestgotai apsistojo pietų Galijoje ir tapo romėnų sąjungininkais. Kodėl taip įvyko vis dar ginčijamasi. Susipykę su romėnais jie įkūrė atskirą karalystę su sostine Tulūzoje. Palaipsniui jie užėmė Ispaniją išstumdami alanus ir vandalus. Juos iš Galijos pradėjo stumti frankų karalius Chlodvigas, kai nugalėjo vestgotus Vouillé mūšyje 507 m. Į šiaurę nuo Pirėnų vestgotams liko tik Septimanija. Mažas vestgotų elitas valdė beveik visą Pirėnų pusiasalį išskyrus Svebų karalystę ir Bizantijos Ispaniją.
Apie 489 m. karaliui Rekaredui valdant vestgotai iš arijonizmo perėjo į katalikybę, tad netrukus išnyko kultūriniai skirtumai tarp vestgotų ir jų pavaldinių.[1] Liber Iudiciorum (baigtas 654 m.) panaikino seną tradiciją vestgotus ir romėnus teisti pagal skirtingus įstatymus, tad jie greitai susiliejo ir tapo ispanais. Kitą šimtmetį karalystėje dominavo Toledo tarybos ir vyskupų valdžia. VII a. paliko mažai istorinių šaltinių. Gvadaletės mūšyje 711 ar 712 m. įsiveržę arabai ir berberai nugalėjo vestgotus, nužudė jų karalių ir daugelį elito narių. Vestgotų karalystė greitai žlugo ir vis dar ginčijamasi dėl to priežasčių. Gotų tapatybę išlaikė Astūrijos karalystės ir Ispanijos markos gyventojai.
Vestgotai Portugalijoje ir Ispanijoje paliko keletą bažnyčių ir daug archeologinių radinių, bet didžiausias jų palikimas yra vardai ir pavardės. Vestgotai buvo vienintelė Vakarų Europos tauta stačiusi naujus miestus po Romos imperijos žlugimo iki Karolingų iškilimo. Iki viduramžių pabaigos didžiausias vestgotų palikimas buvo Liber iudiciorum, kuris buvo teismų procedūrų pagrindas Ispanijos krikščionims praėjus net keliems šimtmečiams po jų karalystės žlugimo.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Dietrich Claude, in Walter Pohl (ed.) Strategies of Distinction: Construction of Ethnic Communities, 300-800 (Transformation of the Roman World, vol. 2), 1998 ISBN ISBN 9004108467 (p.119-120: dress and funerary customs cease to be distinguishing features in 570/580)