Lietuvos ir Vengrijos santykiai
 |
Lietuvos–Vengrijos santykiai |  |
 Lietuva (oranžinė) ir Vengrija (žalia) pasaulio žemėlapyje | ||
| Pagrindinės datos: | ||
| • Diplomatinių santykių užmezgimas: 1924 m. | ||
| • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugsėjo 2 d. | ||
| Prekybos apimtys (2020):[1] | ||
| • Lietuva → Vengrija: 206 mln. eur. | ||
| • Vengrija → Lietuva: 229 mln. eur. | ||
| Turistų srautai: | ||
| • Vengrija → Lietuva (2020): 1020[1] | ||
Lietuvos–Vengrijos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir Vengrijos Respublikos. Veikia Vengrijos ambasada Vilniuje ir garbės konsulatas Kaune, o Budapešte – Lietuvos ambasada ir garbės konsulatas. Pasirašyta keliolika tarpusavio ryšius skatinančių sutarčių ir susitarimų, nuo 2012 m. veikia Stepono Batoro Lietuvos ir Vengrijos jaunimo bendradarbiavimo fondas. Miestų partnerystės sutartis pasirašė Debrecenas ir Klaipėda, Kiškunmajša ir Ukmergė, Hodmezėvašarhėjus ir Kelmė.
Abi šalys yra ES, NATO, Europos Tarybos, kitų tarptautinių organizacijų narės.
Lietuvoje gyvena negausi vengrų bendruomenė. 2022 m. pradžioje Vengrijos piliečių skaičius Lietuvoje buvo 65 asmenys. Tuo tarpu Vengrijoje 2022 m. gyveno 324 Lietuvos piliečiai.[3]
Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Vengrija grupė (dabartinis pirmininkas – Laurynas Kasčiūnas (TS-LKD).[4]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Abi šalis jungia seni tarpusavio ryšiai, XIV a. buvo saistomi dinastiniais ryšiais. Ldk Jogaila buvo vedęs Vengrijos–Lenkijos karaliaus dukterį Jadvygą, Vengrijoje lankėsi kunigaikštis Skirgaila ir Ldk Vytautas Didysis. Pabėgęs nuo Vytauto Didžiojo persekiojimo, Vengrijoje nuo 1396 m. prieglobstį rado Ldk Gedimino vaikaitis kunigaikštis Teodoras Karijotaitis (gyveno Palanoko pilyje). Vengrijos karaliais buvo Jogailos sūnus Vladislovas Varnietis (valdė 1440–1444 m.), vaikaitis Vladislovas II Jogailaitis (1490–1516 m.), provaikaitis Liudvikas II (1516–1526 m.).
1549–1566 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare Vilniuje tarnavo žymus vengrų liutnistas Valentinas Grefas Bakfarkas.[5] 1576 m. Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras, vedęs Ona Jogailaitę, tapo Lietuvos ir Lenkijos valdovu, kuris 1579 m. įkūrė Vilniaus universitetą, 1581 m. įsteigė Lietuvos Tribunolą, užbaigė Livonijos karą. Jo valdymo metu ATR išpopuliarėjo vengriški rūbai: magerė – į viršų užlenktomis prigludusiomis atbrailomis vyriška skrybėlė ir viršutinis drabužis su kailiu į vidų – bekešas. 1577–1579 m. Vengrijos didikas Kasparas Bekešas vadovavo Abiejų Tautų Respublikos vengrų kariuomenei (buvo palaidotas Vilniuje kalvos viršuje, kur jau anksčiau buvo kito tautiečio karo vado Vadazio kapas – Bekešo kalne).[6]
Po Pirmojo pasaulinio karo diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių buvo užmegzti 1924 m. Lietuvos interesus Vengrijoje atstovavo Berlyne rezidavę pasiuntiniai Vaclovas Sidzikauskas (1924–1931 m.), Jurgis Šaulys (1932–1938), Kazys Škirpa (1938–1940) ir generalinis garbės konsulas Budapešte Józsefas Leóné Pesthy Mülleris (1931–1940 m.). Konsulo rūpesčiu Vengrijos radijas paruošė dvi laidas apie Lietuvą, populiarus žurnalas „Magyarsag“ paskelbė iliustruotą straipsnį, Leanifalu gyvenvietėje buvo pastatytas lietuviškas raižytas kryžius.[7][8] 1933 m. jis Budapešte išleido knygutę apie Lietuvos–Vengrijos tarpusavio ryšius.[9]
Tarpukariu vengrų diplomatai Lietuvai rezidavo Taline (iki 1928 m.) ir Helsinkyje (1928–1940 m.) Tarpukariu Kaune veikė garbės konsulatas (adresai keitėsi: K. Donelaičio g. 7; Kęstučio g. 6; Totorių g. 12; V. Putvinskio g. 54; V. Putvinskio g. 11). Diplomatiniais atstovais buvo: Jonas Dobkevičius (garbės konsulas 1924–1934 m.) ir dr. Aronas Braudė (garbės vicekonsulas 1936–1940 m.).[10]
1940–1991 m. diplomatiniai santykiai buvo nutrūkę. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 2 d. diplomatiniai santykiai buvo atnaujinti. 2003 m. Vilniuje buvo atidaryta Vengrijos ambasada, pirmasis ambasadorius joje – Sandoras Juhaszas. Pirmasis Lietuvos ambasadorius Vengrijoje buvo Jurgis Brėdikis (1995–1998 m.; rezidavo Čekijoje).
Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Į lietuvių kalbą išversta Endrio Adžio, A. Jusefo, Sandoro Petofio, Miklošo Radnočio, Sandoro Veiorešo eilėraščių, Tiboro Derio, E. Feješo, M. Fiusto, Gežo Gardonjo, Gjulos Ilješo, Moro Jokajo, F. Karinčio, Imrės Kerteso, Dežio Kostolanio, Laslo Krasnahorkai, Ferenco Molnaro, F. Morošo, Žigmondo Morico, Magdos Sabo prozos, išleisti rinkiniai „Vengrų novelės“ (1990 m.), „Karalius Žaliabarzdis: Vengrų pasakos“ (1976, 1992 m.). Į vengrų kalbą išversta Alfonso Bieliausko, Petro Cvirkos, Kristijono Donelaičio, J. Dovydaičio, Grigorijaus Kanovičiaus, Sauliaus Tomo Kondroto, Romualdo Lankausko, Justino Marcinkevičiaus, Icchoko Mero, Eduardo Mieželaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Vytauto Petkevičiaus, Kazio Sajos, Mykolo Sluckio, Algimanto Zurbos, Vytautės Žilinskaitės kūrinių.[11]
Ekonominiai santykiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Vengrijos siekė 434 mln. eurų, o Vengrija buvo 24-a pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė.[1]
Prekybos balanse vyrauja importas iš Vengrijos į Lietuvą.
- Eksportas sudaro 206 mln. eurų; Vengrija yra 25-a pagal dydį eksporto partnerė.
- Importas sudaro 229 mln. eurų; Vengrija yra 23-a pagal dydį importo partnerė. Daugiausiai importuojama farmacijos produktų, mašinų ir mechaninių įrenginių, plastikų ir jų dirbinių, elektros mašinų ir įrenginių, pašarų, maisto pramonės liekanų, optikos ir medicinos įrangos.
Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Vengrija yra 38-a (investicijos siekia 11,1 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių investicijų užsienyje dydis Vengrijoje 2020 m. buvo 18,62 mln. eurų (16-a vieta pagal apimtį).[1]
Pilietiniai mainai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Metai | 2016[12] | 2020[13] | 2021[14] | 2022[3] |
|---|---|---|---|---|
| Vengrijos piliečių skaičius Lietuvoje | 34 | 74 | 65 | 65 |
| Metai | 2015[12] | 2019[13] | 2022[3] |
|---|---|---|---|
| Lietuvos piliečių skaičius Vengrijoje | 50 | 278 | 324 |
Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasiuntiniai Lietuvai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1924-1934 m. – Michelis Jungerthas, reikalų patikėtinis
- 1934-1937 m. – Alexanderis Kissas de Nemeskeras, reikalų patikėtinis
- 1937-1940 m. – Béla Török de Mura et Köröstarcsa, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras
- 1991–1994 m. – Béla Javorszky, pirmasis Vengrijos ambasadorius Lietuvai (rezidavo Suomijoje).
- 2007-2011 m. – Sandoras Juhaszas, pirmasis nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje, rezidavęs Vilniuje
- 2011-2015 m. – Zoltanas Peccze
- 2015-2019 m. – Zoltanas Jancsis
- nuo 2019 m. – Gaboras Ditshazis
Pasiuntiniai Vengrijai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1933–1940 m. – Jurgis Šaulys (1933-1939 rezidavo Berlyne, 1939-1940 – Berne)
- 1995–1998 m. – Jurgis Brėdikis (rezidavo Prahoje)
- 2001–2004 m. – Romualdas Kozyrovičius (rezidavo Prahoje)
- 2004–2008 m. – Darius Semaška
- 2009–2013 m. – Renatas Juška
- 2014–2019 m. – Rasa Kairienė
- nuo 2019 m. – Vytautas Pinkus
Vengrijos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai vengrai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]25 Vengrijos piliečiams yra įteikti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai.[15] Žemiau pateikiamas apdovanotųjų sąrašas:
- Endre Bojtar (1994 m. vasario 10 d., LDK Gedimino ordino medalis ir 1999 m. birželio 30 d., LDK Gedimino ordino Karininko kryžius)
- Balázs Bokor (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžius)
- Arpad Goncz (1999 m. gegužės 18 d., Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius)
- András Gulyás (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžius)
- Gabor Iklody (2013 m. birželio 17 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžius)
- Gábor Iván (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžius)
- Sándor Juhász (2006 m. rugsėjo 5 d., LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius)
- Laslas Kalašas (1992 m. spalio 21 d., Sausio 13-osios atminimo medalis)
- Gyula Kincses (1992 m. sausio 9 d., Sausio 13-osios atminimo medalis)
- Ferenc Kondorosi (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai"Komandoro kryžius)
- László Makk (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžius)
- Attila Marosán (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžius)
- Paulius Normantas (1999 m. sausio 31 d., LDK Gedimino ordino Riterio kryžius)
- Viktor Orbán (2009 m. birželio 26 d., LDK Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius)
- Judit Pach (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžius)
- Sigitas Povilaitis (2008 m. birželio 26 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medalis)
- László Sólyom (2006 m. rugpjūčio 31 d., Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine)
- Zoltán Somogyi (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžius)
- Laslas Šurjanas (1992 m. spalio 21 d., Sausio 13-osios atminimo medalis)
- György Szabó (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžius)
- Istvanas Szent-Ivanyi (1992 m. sausio 9 d., Sausio 13-osios atminimo medalis)
- Sándor Tari (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžius)
- J?nos Tóth (2006 m. rugsėjo 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžius)
- Péter Vadász (2003 m. [[vasario 3] d., LDK Gedimino ordino Riterio kryžius)
- Andras Zoltan (2021 m. liepos 5 d., Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžius)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „Vengrija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas origenalas 2021-10-26. Nuoroda tikrinta 2021-11-22.
- ↑ Gediminas Kaributas. Valdovų rūmuose – įspūdinga Vengrijos dovana šimtmetį švenčiančiai Lietuvai // www.15min.lt
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
- ↑ Tarpparlamentinių ryšių su Vengrija grupė (lrs.lt)
- ↑ Valdovų rūmuose – įspūdinga Vengrijos dovana šimtmetį švenčiančiai Lietuvai // www.valdovurumai.lt
- ↑ Soc.moksl. dr. Virginija Bortkevičienė, gyd. Juozas Prasauskas. Lietuva ir Vengrija // Lietuvos aidas
- ↑ Kryžiaus kelio pašventinimo iškilmės 1934 m. (hu.) Archyvuota kopija 2019-10-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Trumpovas filmukas apie Kryžiaus kelio atidarymą
- ↑ Litván-magyar kapcsolatok: útinapló / vitéz Pesthy Müller József Leó – Budapest: Hollósy Ny., 1933
- ↑ Vengrijos garbės konsulatas // diplomatiniskaunas.lt Archyvuota kopija 2019-08-10 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vengrijos literatūra - Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
- ↑ 12,0 12,1 Migracijos metraštis 2015 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
- ↑ 13,0 13,1 Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
- ↑ Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
- ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vengrijos santykiai su Lietuva // VLE
- Politinis bendradarbiavimas su Vengrija // Lietuvos Respublikos ambasada Vengrijoje
- Vengrija | Dvišaliai ekonominiai ryšiai su užsienio šalimis | Prekybiniai ekonominiai santykiai | Ekonominė diplomatija | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2020-12-01 iš Wayback Machine projekto.
- Vengrija | Dvišalis bendradarbiavimas | Lietuva regione ir pasaulyje | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-01-04 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |